„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Luko 6, 37). Ar įmanoma įgyvendinti šį Evangelijos posakį? Ar neturime teisti, jei nenorime atsisakyti pastangų pakeisti tai, kas neteisinga? Bet šis Jėzaus kvietimas giliai įsiskverbė į žmonių širdis. Apaštalai Jokūbas ir Paulius, daugeliu atžvilgių tokie skirtingi, atkartoja jį beveik tais pačiais žodžiais. Jokūbas rašo: „O kas gi tu toks, kad teistum artimą?!“ (Jokūbo 4, 12). Ir Paulius: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?!“ (Romiečiams 14, 4).
Nei Jėzus, nei jo apaštalai nenorėjo panaikinti teismų. Jų kvietimas liečia kasdienį gyvenimą. Nors Kristaus sekėjai pasirinko mylėti, jie tebedaro klaidų, ir tai turi daugiau ar mažiau rimtus padarinius. Taigi spontaniška reakcija yra teisti tuos, kurie per savo aplaidumą, silpnumą ar užmaršumą pridaro žalos ar kliūčių. Žinoma, turime puikių motyvų teisti savo artimą: tai jų pačių labui, kad jie pasimokytų ir darytų pažangą...
Jėzus pažįsta žmogaus širdį ir neapsigauna dėl slapčiausių motyvacijų. Jis sakė: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Luko 6, 41). Aš galiu naudotis kitų klaidomis, kad būčiau tikras dėl savo teigiamybių. Priežastys teisti savo artimą paglosto mano savimeilę (žr. Luko 18, 9-14). Bet jei aš tykau mažiausios artimo klaidos, ar tai ne būdas leisti sau nespręsti savo problemų? Tūkstantis ir viena klaida, kurias randu jame, dar neįrodo, kad aš vertesnis už jį. Mano teisimo griežtumas galbūt tik slepia mano paties nesaugumą ir baimę būti teisiamam.
Dviem atvejais Jėzus kalbėjo apie „nesveiką“ arba „blogą“ akį (Mato 6, 23 ir 20, 15). Jis turėjo omenyje žvelgimą į kitus su pavydu. Nesveika akis tuo pat metu žavisi, pavydi ir teisia artimą. Kai aš žaviuosi artimu dėl jo teigiamybių, bet sykiu pavydžiu jų, mano akis tampa bloga. Nebematau tikrovės, kokia ji yra, ir net galiu teisti ką nors dėl įsivaizduojamos žalos, kurios jis ar ji niekad nepadarė.
Troškimas dominuoti irgi gali paskatinti teisti. Todėl jau cituotoje ištraukoje Paulius rašo: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?!“ Kas teisia savo artimą, dedasi jo šeimininku, ir taip darydamas užima Dievo vietą. Vietoj to mes kviečiami „vienas kitą laikyti aukštesniu už save“ (Filipiečiams 2, 3). Tai nereiškia diskredituoti save, bet tarnauti kitiems užuot juos teisus.
Ar atsisakymas teisti kitus veda į abejingumą ir pasyvumą?
Toje pačioje frazėje apaštalas Paulius pavartoja žodį teisti, spręsti dviem skirtingomis prasmėmis: „Tad liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite (kitaip tariant: nuspręskite) nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti“ (Romiečiams 14, 13). Liovimasis teisti vienas kitą neveda į pasyvumą; tai sąlyga teisingai veiklai ir elgesiui.
Jėzus nepataria mums užsimerkti ir palikti viską likimo valiai. Iškart po to, kai liepia mums neteisti, jis tęsia: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?!“ (Luko 6, 39). Jėzus nori, kad akliems žmonėms būtų padedama rasti kelią. Bet jis kritikuoja nekompetentingus vedlius. Šie vedliai, šiek tiek juokingi, iš konteksto yra žmonės, kurie teisia ir smerkia. Neatsisakant teisti neįmanoma aiškiai matyti ir padėti kitiems rasti teisingą kelią.
Štai pavyzdys, paimtas iš Barsanufo ir Jono, dviejų Gazos vienuolių VI amžiuje, susirašinėjimo. Papriekaištavęs broliui už aplaidumą, Jonas sielojasi matydamas, kaip jis nusiminė. Jis užsigauna savo ruožtu, kai jaučia, kad broliai jį teisia. Tada, kad liktų ramus, jis nusprendžia nieko nebekritikuoti, o tik rūpintis dalykais, už kuriuos jis vienas yra atsakingas. Bet Barsanufas parodo jam, kad Kristaus ramybė nereiškia užsisklendimo savyje. Jis jam kelis kartus cituoja šventojo Pauliaus žodžius: „Bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Timotiejui 4, 2).
Palikti kitus ramybėje gali būti dar vienas subtilus būdas juos teisti. Jei noriu rūpintis tik savimi, ar negali būti, kad laikau kitus nevertus mano dėmesio ir pastangų? Jonas iš Gazos nusprendžia nebebarti savo brolių, bet Barsanufas supranta, kad iš tikrųjų širdyje jis juos tebeteisia. Jis rašo jam: „Nieko neteisk ir nesmerk, bet perspėk juos kaip tikrus brolius“ (21 laiškas). Jonas taps gabus tikrai rūpintis kitais liovęsis juos teisti.
„Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats“ (1 Korintiečiams 4, 5). Paulius rekomenduoja didžiausią susilaikymą teisiant. Ir sykiu atkakliai ragina rūpintis vieni kitais: „Įspėkite nedrausminguosius, suraminkite mažadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs visiems!“ (1 Tesalonikiečiams 5, 14). Iš patirties jis žinojo, kad pabarti neteisiant gali būti sunku: „Aš per trejus metus nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną“ (Apaštalų darbai 20, 31). Tokią paslaugą padaryti gabi tik meilė.