Biblijos apmąstymai

Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi. (Kolosiečiams 3, 1-4)

Šios ištraukos pradžioje šv. Paulius įdomiai sujungia du teiginius. Jis pradeda labai stipriu pareiškimu: „Esate su Kristumi prikelti“. Tai tikras, patikimas ir objektyvus tikėjimo pagrindas. Kristus prisikėlė; bet per Jo malonę, mūsų tikėjimą ir krikštą – šis prisikėlimas tampa ir mūsų prisikėlimu, ir ne tik ateityje, po mūsų mirties, bet jau čia ir dabar. Tada netikėtai Paulius pabaigia tokiu, šiek tiek stebinančiu raginimu: Jūs esate prikelti, todėl jums reikia ne būti „stipriems“, ne „nieko nebijoti“ ir ne „skelbti Evangeliją visai kūrinijai“, bet „siekti“.

Galbūt yra žmonių, kurie nieko nesiekia, nes yra patenkinti savimi ar aptingę, arba dėl fantazijos stokos. Taip pat yra žmonių, kurie siekia ir pasiekę, ko norėjo, daugiau to nebedaro. Jie patenkinti tuo, ką pasiekė: jiems pakanka, to, ką atrado, kad atsakytų į bet kokį kilusį klausimą. O yra ir kitokių žmonių, kuriems patinka siekti daugiau nei reikia, jiems keliauti patinka labiau nei pasiekti maršruto tikslą; bet kokia tiesa ar tvirtas įsipareigojimas jų akimis yra įtartinas - tai gali trukdyti jų laisvei; jie gali plaukioti be krypties visą gyvenimą. Kai tuo tarpu Evangelija mus kviečia į gaivinančią kelionę, kur mes džiaugiamės tuo, ką radome, ir tai mus verčia siekti daugiau, eiti vis toliau.

Siekimas yra aktyvus, o ne pasyvus veiksmas. Toks nusiteikimas yra pozityvus ar net optimistiškas, nes neketinsime siekti, jei netikėsime, kad mums gali pavykti. Tai viltimi paremtas nusiteikimas. Bet jis taip pat rodo nuolankumą, nes siekdamas turi sau pripažinti, kad dar ne viską supranti, ne viską žinai.

Įdomu tai, kad Paulius kalba apie tai, kas paslėpta arba ko neįmanoma suvokti: „siekite to, kas aukštybėse“ ir „jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas“. Jis sako tai ne tam, kad paskatintų rafinuotas teologines spekuliacijas ar ypatingų mistinių patirčių paieškas. Tai galbūt labiau tam, kad primintų mums, kad mūsų tikėjimui mus siejant su tikrai gilia ir nepaprasta tikrove, labai dažnai mūsų pačių patirtis ar šių dalykų supratimas nėra tame pačiame lygmenyje. Mes žinome, kad Kristus prisikėlė, ir jis yra mūsų džiaugsmas. Tačiau tuo pačiu metu dauguma iš mūsų kartais ar net labai dažnai jaučiasi esantys vargšai, abejojantys, silpni, neužtikrinti. Galbūt to reikia tam, kad nepakliūtume į viskuo patenkintų, tikslą pasiekusių žmonių spąstus, kurie mano, kad jiems jau viskas aišku.

Bet būtent šis jausmas, kad esame vargšai, silpni, abejojantys, gali paskatinti mus „siekti“ daugiau. „Tai, kas aukštybėse“ nebūtinai yra labai toli, nors to niekada negalima iki galo suvokti. Yra tokia daiktų dimensija – ne tolima, bet kitokia – kuriai netaikomi įprasti kriterijai. Čia svarbu ne mūsų norų ar įgeidžių tenkinimas ar veiksmingas vieno ar kito gero projekto įgyvendinimas. Vienintelis kriterijus yra Kristus, kuris liko ištikimas iki mirties. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų yra svarbus, yra tikėjimas, viltis ir meilė. Nes yra Kristus, kuris „sėdi Dievo dešinėje“. Šio paveikslo prasmė yra ta, kad kviesdamas Kristų atsisėsti savo dešinėje, Dievas rodo savo palaikymą, taip kaip mes darome su žmogumi, kurį mylime ir kuriam pritariame; mes esame jų pusėje. Šioje daiktų dimensijoje, kuri šiuo metu yra nematoma, Dievas jau parodė, kad iš tikrųjų svarbu yra tai, ką Jėzus parodė savo gyvenimu.

Jei paprastai ir nuolankiai siekiame gyventi pagal šią dimensiją, atsižvelgiant į tai, kas svarbiausia Dievo akyse, o ne į įprastas vertybes, turime gyvenimą „su Kristumi, kuris yra paslėptas“, kuris vieną dieną pasirodys esąs mūsų tikrasis gyvenimas.

 Ar esu tas, kuriam labiau patinka siekti, ar tas, kuris patenkintas tuo, ką jau rado?

 Ar savo tikėjimo kely esu patyręs tikrumo, užtikrintumo momentų ar laikotarpių? O gal patyriau ir abejonių ar netikrumo momentų? Kas man padeda su tuo susitvarkyti? Ar šie momentai mane ko nors išmokė?

 Ar supratau, kas iš tikrųjų svarbu Dievo akyse?