8 „Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. 9 Sakyk kaliniams: ’Išeikite!‘ ir tiems, kurie tamsybėse: ’Eikite į šviesą!‘ Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. 10 Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. 11 Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. 12 Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“

(Izaijo 49, 8-12)

Šie žodžiai iš pradžių buvo skirti žydų tautai, gyvenusiai Babilono tremtyje maždaug šešis šimtmečius prieš Kristų. Tai padrąsinimo žodžiai: geroji naujiena. Kaip ir daugelyje Senojo Testamento ištraukų, žinia, pasakyta konkrečioje situacijoje tam tikru istorijos momentu, aktuali ir daugeliui kitų situacijų, kitų vietų ir kitiems laikotarpiams. Kai kurios su žmogaus būkle susijusios patirtys linkusios pasikartoti arba išlieka aktualios visą laiką; ir Dievo žodis žmonėms, išgyvenantiems tokias patirtis, iš esmės visada yra ta pati gyvybę teikianti žinia.

Kai kurios tremties situacijos yra fizinio pobūdžio. Šiandien daugybė žmonių visame pasaulyje turi palikti savo tėvynę dėl karo, priespaudos ar sunkumų. Dažnai toks išėjimas – didžiulės kančios šaltinis.

O kai kurios tremties būsenos – vidinės, susijusios su įvairiomis protinio ir dvasinio susvetimėjimo formomis. Daugelis žmonių jaučia, kad jie nesijaučia gerai kaip namuose nei gyvenime, nei pasaulyje: „Gyvenu tik kaip ateivis žemėje“ (Ps. 119, 19). Žmonių bendruomenės ar net visa žmonių giminė dažnai supranta arba miglotai jaučia, kad jų būsena toli gražu nėra tokia, kokia turėtų būti. Esame savotiškoje tremtyje, ir žmogaus širdis trokšta vietos ar būsenos, kurioje iš tiesų galėtų jaustis visiškai kaip namie; kur viskas būtų taip, kaip iš tiesų turėtų būti; kur vyrautų santarvė su kitais, su savimi, su gamta ir su Dievu.

Dievas yra tikrieji žmonijos namai. Dievas, kuris yra mūsų pačių širdies gelmėje (taip pat toli už mūsų supratimo ribų); Dievas, kuris yra gamtos širdyje (taip pat toli už visatos ribų); Dievas, kuris yra kiekvieno kito sutikto žmogaus (taip pat visiškai Svetimo) širdyje. Dievo žinia žmonijai visuomet susijusi su sugrįžimu į šiuos tikruosius namus, o tai reiškia susitaikymą su Dievu, vieni su kitais, su žeme ir su mūsų pačių širdies gelmėmis.

Šioje Izaijo knygos ištraukoje Dievas kreipiasi į savo tautą, galbūt į ištikimą savo tautos likutį, galbūt į asmenį, kurio vaidmuo įgyvendinti Dievo valią susitaikyti ir sugrįžti iš tremties. 8 eilutėje kalbama apie Dievo sandorą, Dievo susitarimą su savo tauta. Tai viena svarbiausių Biblijos temų. Šioje sutartyje Dievas pažada suteikti savo tautai tikrąją tėvynę ir būti su ja; žmogiškoji sandoros pusė yra ta, kad mes turime stengtis gyventi taip, kad mūsų gyvenimas atitiktų šį pažadą ir būtų palankus jo išsipildymui. Šios eilutės žodžiai labai stiprūs: asmuo ar žmonės, į kuriuos kreipiasi Dievas, turi ne tik priimti ar įgyvendinti šią sandorą, bet iš tikrųjų ja gyventi.

Paskui gražių vaizdų serijoje aprašomas šis sugrįžimas namo. Tai tarsi išėjimas iš tamsaus kalėjimo ar požemio (9 eil.). Tai tarsi avių banda, kuria rūpinasi gerasis ganytojas, ir kurią veda per vešlias ganyklas (9–10 eil.). Pakeliui namo sunkumai ir kliūtys, pavyzdžiui, kalnų grandinės, virsta keliais, padedančiais žmonėms eiti pirmyn (11 eil.). Sugrįžti namo kviečiami žmonės iš visų žemės kampelių (12 eil.): žinia skirta žmonėms, gyvenantiems Babilone rytuose, taip pat aiškiai minimi šiaurė ir vakarai, o taip pat ir Egipto Syenas ar Asuanas, t. y. pietūs. Čia žinia išsiveržia iš pirminio konteksto ir tampa sugrįžimo namo pažadu visam pasauliui.

 Ar kada nors patyriau arba gal galiu įsivaizduoti džiaugsmingą sugrįžimą namo? Kaip tai apibūdinčiau?

 Ką Dievo žinia apie sugrįžimą iš tremties galėtų reikšti man asmeniškai arba mano bendruomenei?

 Ar pažįstu žmonių, patiriančių fizinę ar dvasinę tremtį? Ką galėčiau padaryti, kad suteikčiau jiems vilties?