Jėzus pasakė savo mokiniams: Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus,Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.

Jėzus pažįsta žmogaus širdį. Jis žinojo, kad Jo mirtis ant kryžiaus mokiniams sukels sumaištį. Todėl prieš atiduodamas savo gyvybę Jis paprašė Tėvo duoti jiems „kitą Gynėją“, kitaip tariant, pagalbininką, atramą. Pirmoji šio žodžio reikšmė kilusi iš teismų; ji reiškia advokatą, kuris stovėjo šalia nusikaltimu kaltinamo asmens.

Kaip Šventoji Dvasia yra gynėja, atrama, guodėja? Jei Jėzus sako, kad prašys Tėvo „kito Gynėjo“, tai todėl, kad save laiko pirmąja atrama. Todėl norėdami suprasti, kaip Šventoji Dvasia veikia mūsų gyvenime, pirmiausia turime pažvelgti, kaip Jėzus palaikė ir guodė savo bendražygius. Šventoji Dvasia mums yra tai, kuo Jėzus buvo savo mokiniams ir tiems, kurie Jį sutiko.

Evangelistui Jonui Šventoji Dvasia taip pat yra tiesos Dvasia. Kadangi Dievas pranoksta mūsų žmogiškąjį supratimą, mums reikia pagalbos, kad pamatytume „visą tiesą“. Šventoji Dvasia padės mums suprasti pirmiausia tiesą apie Dievą, kuris myli kiekvieną iš mūsų be išimties, o paskui tiesą apie Jėzų, Dievo Sūnų, kuris, atiduodamas savo gyvybę ant kryžiaus, priartina mums Dievo meilę. Tada kryžius nebeatrodo kaip pralaimėjimas ar beprasmiškumas (žr. 1 Kor. 1, 18–25), bet kaip Dievo meilės slėpinio apreiškimas.

Tiesos Dvasia taip pat išmokys mus tiesos apie mus pačius. Kartais mus kaltinantys balsai yra ne balsai iš išorės, o tie, kuriais kaltiname patys save. Mes matome savo silpnąsias vietas, o tai sukelia abejonių ir nusivylimą. Šventoji Dvasia ateina padėti mums suprasti, kad net jei mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. (1 Jn. 3, 20). Šventoji Dvasia mus guodžia, patvirtindama, kad, nepaisant mūsų žmogiškųjų silpnybių, vis tiek esame Dievo vaikai (žr. Rom. 8, 16). Mūsų giliausią tapatybę galima suprasti tik Dievo meilės šviesoje.

 Kur galiu rasti paramą, paguodą, padrąsinimą?
 Kad geriau suprastume Šventosios Dvasios vaidmenį, turime pažvelgti į Jėzaus gyvenimą. Koks Evangelijos pasakojimas man padeda suprasti, kaip Dievas mus guodžia?