Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį.“ Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia.“ Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Morkaus 10, 46-52)

Morkaus evangelijoje pasakojama apie akląjį, vardu Bartimiejus. Jėzaus laikais būti aklam reiškė negalėti dirbti ir užsidirbti pinigų. Todėl Bartimiejus sėdi pakelėje ir prašo išmaldos maistui. Jo gyvybė priklauso nuo to, ką gauna iš kitų. Vargu, ar Bartimiejaus gyvenime daug džiaugsmo. Tačiau šioje istorijoje matome ir šviesiąją pusę.

Pirma, Bartimiejaus šauksmas: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ – tai šauksmas žmogaus, kuriam kažko trūksta ir kuris tai suvokia. Šaukdamasis Jėzaus, Bartimiejus pripažįsta, kad nėra savarankiškas. Jis parodo, kad jam reikia gailestingumo. Kad pripažintume, jog vieni nesugebame susitvarkyti, kad nesame visagaliai – reikia drąsos ir nuolankumo.

Antrasis – Jėzaus klausimas: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“. Argi ne akivaizdu, ko aklasis galėtų norėti, kad Jėzus jam padarytų? Kodėl Jėzus klausia? Klausdamas, ko nori Bartimiejus, Jėzus gerbia jo laisvę. Jis nieko neįpareigoja. Jėzus elgiasi su Bartimiejumi kaip su žmogumi, kuris gali kalbėti pats už save. Jam Bartimiejus ne daiktas, kurį reikia pataisyti neatsiklausus. Jėzaus klausimas atveria dialogą ir santykį.

Tačiau yra ir daugiau. Ar Bartimiejus nebūtų buvęs išgydytas, jei nebūtų aiškiai paprašęs, kad vėl matytų? Ar gali būti, kad būtent prašymas leidžia gauti? O gal žodžiais išsakydamas tai, ko nori, jis paprasčiausiai geriau suvokia, ką jau yra gavęs. Jėzaus nereikia informuoti apie Bartimiejaus problemą: Jėzus jau žino. Bartimiejus, atsakydamas į Jėzaus klausimą, gali išreikšti savo giliausią troškimą ir pasitikėjimą, kad Jėzus gali padėti jam vėl matyti. Bartimiejų išgydo jo tikėjimas, o ne kokie nors nepaprasti Jėzaus medicininiai gebėjimai. Tikėjimas – tai santykis, o Jėzus, klausdamas, ko Bartimiejus nori, kviečia Bartimiejų užmegzti šį santykį.

Kartais jaučiamės nepatogiai, prašydami Dievo ko nors, ypač ko nors sau. Ar tuomet neturėtume prisiminti, kad tai, ką gauname, yra skirta mums patiems, taip pat kitiems ir tarnauti Dievui. Gauti nėra savanaudiška. Prašymas Dievo neįpareigoja duoti tai, ko prašome. Prašymas yra tikėjimo veiksmas, dėl kurio mūsų širdis tampa pasirengusi priimti tai, ką Dievas mums paruošė ir jau duoda.

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Šiame klausime slypi kvietimas išsiaiškinti, ko mes patys labiausiai trokštame, ir to prašyti Dievo maldoje. Jame taip pat yra pažadas, kad gausime, nesvarbu, ar tai suvokiame, ar ne, nes Dievas gali tik duoti.

 Kokiose situacijose esate patyrę, kad gauti yra džiaugsmas?

 Kokią dovaną esate gavę, kuria jaučiatės kviečiami pasidalyti su kitais? Kokias dovanas atpažįstate kituose, kurias norėtumėte iš jų gauti?

 Prašydamas (to, ko noriu) galiu gauti. Prašyti Dievo to, ko noriu, kad Dievas dėl manęs padarytų – ne savanaudiškumo, bet tikėjimo veiksmas. Ar sutinkate? Kodėl sutinkate/nesutinkate?