Grumkis, Viešpatie, su mano užpuolikais,

kovok su tais, kurie su manimi kovoja!

Tverk skydą ir ginklus,

pakilk manęs gelbėti!

Pakelk ietį ir alebardą

prieš tuos, kurie mane persekioja!

Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“

Tesusigėsta suglumę tie,

kurie tyko mano gyvasties!

Tesitraukia apstulbę tie,

kurie kėsinasi man pikta daryti!

Tebūna kaip vėjo nešami pelai,

kai juos Viešpaties angelas vaikys!

Tebūna kelias jiems tamsus ir slidus,

kai Viešpaties angelas persekios!

Juk be priežasties paspendė man pinkles,

be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.

Teužklumpa juos nelauktai žūtis, –

jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,

teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!

Bet aš džiūgausiu Viešpatyje,

laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.

Iš visos širdies sakysiu:

„Viešpatie, kas gi gali tau prilygti?

Tu išgelbsti menką nuo galiūno,

vargšą ir beturtį nuo engėjo“.

 

Pikti žmonės liudija prieš mane,

kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.

Jie atmoka man piktu už gera,

mane alindami.

Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,

varginau save pasninku.

Meldžiausi nulenkęs galvą,

tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.

Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,

gedulo prislėgtas.

Bet, man į vargą įpuolus, jie visi džiūgavo

ir būriavosi iš manęs pasijuokti, –

luošiai, kurių nepažinojau, rinkosi prieš mane, –

mane be perstojo užkabinėdami.

Pašiepdami ir išjuokdami,

ant manęs jie griežė dantimis.

Kaip ilgai, Viešpatie, tu tik stebėsi?

Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,

mano gyvastį nuo šių liūtų!

Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,

šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.

 

Neleisk mano priešams – tiems melagiams –

linksmintis dėl mano pralaimėjimo;

neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties

vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.

Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,

bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.

Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!

Savo akimis tai matėme!“

Tu matei, Viešpatie! Tad netylėk!

Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.

Pabusk! Skubėk manęs ginti!

Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!

Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,

žiūrėdamas savo teisumo,

ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.

Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!“

Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“

Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,

tebūna sugėdinti ir apstulbinti;

kas aukštinosi prieš mane,

tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

Kas trokšta mano išteisinimo,

tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina –

nuolatos tekartoja: „Didis yra tas Viešpats,

kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“

Tada apsakysiu tavo teisumą

ir šlovinsiu tave per visą dieną.

(Psalmė 35)

Ar galime sutikti Dievą ten, kur viešpatauja neteisybė ir smurtas? Užpultas ir įbaugintas žmogus, kuris meldžiasi šia psalme stovėdamas Dievo akivaizdoje sako: „Grumkis, Viešpatie, su mano užpuolikais, kovok su tais, kurie su manimi kovoja! Jis vienišas savo bėdoje, žmonės jo neparemia. Tačiau yra Dievas, kurio jis maldauja: „Pakilk manęs gelbėti!“ Dievas jau yra jį gelbėjęs praeityje, todėl sustiprintas šio prisiminimo, jis vėl prašo: „Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“. Čia kalbama ne apie amžinąjį išganymą ar nuodėmių atleidimą, bet tiesiog apie išgelbėjimą nuo „tų, kurie tyko mano gyvasties!“.

Ar turiu teisę šia psalme prašyti, kad mano priešai susigėstų suglumę, (...) kad užkluptų juos nelauktai žūtis? Sunku atsakyti į šį klausimą, tačiau galima pateikti du komentarus: 1) jau nuo senų laikų šia psalme meldėsi žydų ir krikščionių tikintieji, o tikriausiai ir pats Jėzus; 2) geriau melstis prieš savo priešus dėl gyvybės, negu tylėti ir kristi į neviltį.

Šioje psalmėje, kaip ir visoje Psalmių knygoje, vyrauja dinamika, pereinanti nuo skundimosi ir raudojimo prie šlovinimo. Kiekybiniu požiūriu, kalbant apie eilučių skaičių, vyrauja skundai ir rauda. Tačiau yra ir pasitikėjimo blyksnių, ir vėl sielvartas virsta džiaugsmo ir linksmybės šūksniais. 35 psalmė susideda iš trijų dalių, ir visos jos baigiasi optimistiškai tikintis, kad dar bus galima šlovinti ir pažadama bei pasižadama, kad rauda užleis vietą šlovinimui, o izoliacija – gražiam sugyvenimui su kitais: „Šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje“.

„Kiti žmonės yra pragaras“– kartais tai tiesa. Psalmininkas daug energijos skiria jų melagystėms ir neapykantai, grasinimams ir smurtui smerkti. Jo skundas dar skausmingesnis, nes tie kiti buvo kaip brolis, draugas, motina. O dabar bendro gyvenimo saldumas virto jo priešingybe. Apkaltintas ir užpultas, jis skelbia esąs nekaltas: „jie manęs nekentė be priežasties“. Pats Jėzus cituoja šią eilutę prieš savo kančią (Jn 15, 25).

Ar turiu teisę sakyti, kad esu nekaltas? Ar aš nesu padaręs nusižengimų? Psalmių malda yra tiesos kūrinys. Ji skatina mane teigti savo nekaltumą, kai esu nekaltas. Tada taip pat žinosiu, kaip atpažinti savo kaltes, kai jų bus. Kai melagingi liudytojai – o kartu su jais ir didysis „kaltintojas“, kaip Biblija vadina velnią – puola mano teisumą, norėdami mane nutildyti, mano skundas ir protestas įgalina mane priešintis. Ką daryti su keršto troškimu? Šios psalmės maldoje jis tampa teisingumo reikalavimu: „Gink mano bylą!“

Psalmininkas skundžiasi ne tik dėl kitų, bet ir dėl Dievo: „Tu matei, Viešpatie! Tad netylėk!“ Ar Dievas negali išgirsti? Psalmių malda garsi, o Dievas tylus. Šventoji Dvasia žmogaus gelmėse gaivina atkaklų gyvenimo troškimą. Šventoji Dvasia palaiko lūkestį tos dienos, kai džiaugsmo ir linksmybės šūksniai privers mus pamiršti nelaimę.

 Kaip reaguoju, kai patiriu neteisybę, pažeminimą? Kaip reaguoju į smurtą prieš kitus?

 Ar svarbu tai, kad galiu išreikšti Dievui savo pyktį, nusivylimą, neapykantą?

 Kokią vertę teikiu savo gyvenimui? Kas man padeda tikėti, kad gyvenimas man duotas tam, kad būtų gražiai nugyventas?

 Kas man padeda išeiti iš savo izoliacijos ir atrasti savo teisėtą vietą tarp kitų?