Biblijos apmąstymai

Prisikėlęs Kristus sakė: „Laodikėjos bendrijos angelui rašyk: ’Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. […] Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk! Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi’. (Apreiškimo Jonui 3, 14-16, 19-20)

Šie žodžiai yra iš Apreiškimo knygos pačioje šv. Rašto pabaigoje. Jie skirti miesto, vadinamo Laodikėja, bažnyčiai. Regis, šio miesto krikščionys praleidžia esminį dalyką savo gyvenime. Tekste matome, jog jie nei šalti, nei karšti. Nei už, nei prieš. Jie – drungni.

Gal jie nemato gyvenimo prasmės? Nebetiki, kad galima kažko siekti, kažką daryti. Jie tapo savimi patenkinti, abejingi ir atsijungę. Jiems nesvarbu, kas ir kaip vyksta. Jie mano, kad jiems nieko nereikia. Jie yra patenkinti tuo, ką laiko savo turtu, galimybėmis, žiniomis. Todėl jiems bus labai sunku išlikti bendrystėje su Kristumi.

Jėzus kviečia juos – ir mus su jais – pamatyti, ko mes stokojame ir siekti savo gerovės Dieve, pasirinkti dalyvauti, kitaip tariant – gyventi. Būtent šiuo kvietimu gyventi Kristus kreipiasi į mus belsdamasis į mūsų duris. Jis tarytum sako kiekvienam atskirai ir visiems kartu: savo būtyje turite ne viską; yra dar ir gilumos matmuo, kurį galite atrasti. Taigi parodykite šiek tiek uolumo, jūs tikrai galite gyventi kitaip!

Gyvenimas su Kristumi yra tikrasis gyvenimas, kuris beldžiasi į mūsų duris, ir mes jame atpažįstame Dievą. Ne ypatinguose triukšminguose įvykiuose, bet nuolankiame kasdieniame gyvenime. Pranašas Elijas tai jau yra patyręs: Dievas retai beldžiasi į mūsų duris triukšmingai: žemės drebėjimu, gaisru ar audra. Dažniausiai jis diskretiškai kviečia mus pastebėti savo artumą. (žr. 1 Kar 19)

Viskas mūsų gyvenime gali prie jo mus priartinti. Nesvarbu, ar atsitiko kažkas gera, ar bloga – į Dievą kreipiamės, kad išreikštume savo pagyras ar išlietume skausmą. Mes galime matyti kraštovaizdžio reljefe ar paukščio skrydyje Kūrėjo rankos prisilietimą. Kito žmogaus veide galime įžvelgti Kristaus bruožus. Staiga galime pajusti Dvasios kvėpsnį.

Viskas gali tapti Dievo buvimo vieta. Bet net ir tada, kai esame budrūs, tai savaime nevyksta. Tikriausiai tai tiesa, kad Kristus beldžiasi į mūsų duris, bet mes ne visada jį girdime.

Štai kodėl Apreiškimo knygos pradžioje vis pakartojama: „Kas turi ausis, teklauso“. Niekas automatiškai nevyksta, bet yra toks pažadas: „... aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“. Tai Dievas veikia, tai Kristus ateina pas mus; ir kai išgirstame jo žodį, atsiranda bendrystė. Tekste tai išreiškiama per artumo – bendro valgymo – įvaizdį.

Kai negalime jo išgirsti, belieka daryti taip, kaip rašoma Apreiškimo knygos pabaigoje: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ (Apr 22, 17). Kai mes nejaučiame Dievo artumo savo gyvenime, mes taip pat galime kviesti: „Ateik!“

 Ką reiškia būti nei karštam, nei šaltam? Kiek šis Laodikėjos tikinčiųjų portretas atitinka mūsų šiandienos pasaulį, mūsų krikščionių bendruomenes? Ar galima ką nors pakeisti?

 Kaip šiandien Kristus beldžiasi į mūsų duris? Kaip man išgirsti jo beldimą? Kaip atverti duris?