46 O Marija prabilo:

47 „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48 nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49 nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!

50 Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

51 Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

52 Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius.

53 Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

54 Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą,

55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams ­Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“

(Luko 1, 46-55)

Marijos giesmė, paprastai vadinama „Magnificat“, yra viena svarbiausių bažnyčios liturginės tradicijos giesmių. Žmonės dažniausiai įsimena pirmąjį sakinį: „Mano siela šlovina Viešpatį“ (lot. Magnificat anima mea Dominum). Gražus sakinys. Tačiau tuo Marijos giesmė nesibaigia. Visą giesmę randame pirmame Luko evangelijos skyriuje.

Nagrinėdami tekstą geriau suprantame, kodėl Marija šlovino Dievą, taip pat geriau suprantame ir giesmės kontekstą. Yra bent du svarbūs dalykai.

Pirma, Marija šlovina Dievą, nes savo gyvenime patyrė didelių Dievo dalykų (49 eil.). Šiuo atveju Dievo šlovinimas nėra tik ritualas ar religinė veikla. Noras šlovinti Dievą kyla iš asmeninės patirties, t. y. suvokimo, ką Dievas daro mūsų gyvenime.

Antra, Marija šlovino Dievą, nes ji tikėjo ir matė Dievo darbus, kuriais kuriamas teisingumas. Dievas „pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (48 eil.), „išaukštino mažuosius“ (52 eil.), „alkstančius gėrybėmis apdovanojo“ (53 eil.). Bet taip pat Dievas „išsklaidė išdidžios širdies žmones“ (51 eil.), „numetė galiūnus nuo sostų“ (52 eil.), o „turtuolius tuščiomis paleido“ (53 eil.). Tai mus labai nustebina. Marijos šlovinimo žodžiai, kurie iš pradžių atrodė švelniai pamaldūs, dabar skamba labai revoliucingai ir maištingai!

Kyla klausimas: kodėl į galinguosius ir turtinguosius žiūrima neigiamai? Net jei jie elgiasi neteisingai, ar nebūtų geriau, jei melstume už jų atsivertimą? Žinome, kad Šv. Rašto autoriai gražiai kalbėjo apie gerus turtingus žmones (pavyzdžiui, Juozapas iš Arimatėjos, parūpinęs Jėzui kapą, jis yra „turtingas žmogus ir Jėzaus mokinys“ – žr. Mato 27, 57) ir „karalius, kuris siekia teisingumo“ (pavyzdžiui, karalius Agripa, kuris gerai supranta apaštalą Paulių teisme – žr. Apaštalų darbų 26). Tai reiškia, kad aiškiai suvokiama, kad turtingieji gali būti geri, o galingieji gali vykdyti teisingumą. Būti turtingam ir galingam nėra tas pats, kas būti blogam. Taigi galime sakyti, kad galingieji ir turtingieji kaip žmonės – kaip ir bet kuris kitas žmogus – nėra atstumti nuo besąlyginės Dievo meilės. Galbūt tada turima omenyje tai, kad Dievas sunaikins neteisybės sistemą, dėl kurios vieni tampa galingais ir turtingais, o kiti vargšais ir prispaustaisiais.

Taigi iš Marijos giesmės sužinome, kad Dievo šlovinimas yra glaudžiai susijęs su teisingumo įgyvendinimu visuomenėje. Tiksliau sakant, šlovinti Dievą reiškia kelti žmogaus orumą ir vertę siekiant teisingumo žemėje. Mūsų šlovinimas ir maldos turėtų paskatinti mus dalyvauti kovoje už teisingumą. Taigi mūsų įsipareigojimas siekti teisingumo tampa būdu šlovinti Dievą.

 Kokia patirtis jus paskatino šlovinti ir garbinti Dievą?

 Ar jūsų šeimoje, bažnyčioje, darbovietėje ir aplinkoje, kurioje gyvenate, vis daugiau teisingumo? Ką darytumėte pamatę neteisybę?

 Ką galite padaryti, kad jūsų šlovinimas ir maldos labiau įsilietų į kovą už teisingumą?