Biblijos apmąstymai

O dabar šis yra žodis Viešpaties, tavo kūrėjo, Jokūbai, – žodis to, kuris tave sukūrė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, – liepsnos tavęs nepraris, nes aš esu Viešpats, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti. (Izaijo 43, 1-3)

Tuo metu, kai buvo rašomi šie Izaijo knygos žodžiai, Izraelio tautai buvo labai sunkus laikotarpis: Jeruzalė – jų kultūros ir religijos centras – buvo sunaikinta ir didelė dalis Judo gyventojų – išvyti ir priversti gyventi tremtyje. Buvusi karalystė tapo maža ir nereikšminga Babilono imperijos dalimi.

Ir visgi šiuo laikotarpiu parašytos Izaijo knygos skyriai yra kupini vilties. Kaip tai įmanoma? Ar rašytojas renkasi nematyti realybės ir vaizduoja svajonių pasaulį, kur žmonės galėtų pabėgti, kai tikrajame tiek daug skausmo? Akivaizdu, kad ne, bet kaip tada autorius padeda susigrąžinti viltį žmonėms, kurie gyvena tremtyje, o jų tėvynė – griuvėsiuose?

Pirma, primindamas jiems, kas yra Dievas. Jis nėra kažkoks tolimas Dievas, kuris jų nepažįsta ir nežino jų kančių. Ne, jis yra tas, kuris juos sukūrė, kuris norėjo, kad gyvuotų visa jo tauta kartu ir atskirai kiekvienas žmogus.

Antra, vadindamas juos vardu. Mes visi, žinoma, turime vardus, bet dauguma mūsų vardų – skirtingai nei Biblijoje – buvo parinkti subjektyviai. Tais laikais buvo kitaip: vardai bylojo apie giliausią žmogaus tapatybę. Pavyzdžiui, Jėzaus vardas reiškia „Viešpats gelbsti“, nes tai buvo Jėzaus gyvenimo esmė. Taigi Dievo kreipimasis į mus vardu reiškia: „ Aš pažįstu tave, taip pat žinau, kuo tu gyveni, ir man tai labai rūpi.“

Trečia, pranašas suteikia savo žmonėms vilties, primindamas jiems apie bendrą praeities patirtį: jiems jau yra tekę būti tremtiniais ir patirti Egipto vergovę. Ir Viešpats juos išlaisvino. Jis vedė juos per vandenį, ugnies stulpą, per dykumą į savas žemes.

Laimei, daugumai mūsų gyventi yra daug lengviau nei to meto Judo tautos žmonėms. Ir vis dėlto šis tekstas gali mums padėti lengviau susitvarkyti su didesniais ar mažesniais kasdienio gyvenimo sunkumais. Nes net mums būnant namuose savo šalyje pasitaiko, jog viskas slysta iš rankų, griūva ne tik mūsų pačių, mūsų bendruomenės, bet ir visos planetos gyvenimas.

Pasaulyje, kuris taip greitai kinta ir kur daugybė žmonių – savo valia ar verčiami – juda iš vienos vietos į kitą, labai svarbu – kaip teigiama penktajame 2020 m. pasiūlyme –„surasti vietą, kur jaustumėmės turintys tvirtą pagrindą“. Kaip ir Izraelio tauta, galime prisiminti, kad mus sukūrė Dievas ir kad jis mus myli. Kad Dievas mus asmeniškai pažįsta ir būtent jis mus išlaisvina. Ir tada, kai suprantame, kad tik jis yra Šventasis, mes taip pat suvokiame, kad niekas iš tikrųjų negali mums pakenkti, arba, kaip sako apaštalas Paulius: „niekas negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje“. (Rom. 8, 39)

 Ar aš gyvenu su viltimi? Kodėl arba kodėl ne?

 Kaip mano viltis yra susijusi su mano tikėjimu į Dievą?

 Kur aš ieškau Dievo, kai man sunku?