Biblijos apmąstymai

Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,

gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.

Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą.

Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu,

lyg dalydamiesi grobiu.

Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą,

jų pečius lenkusią kartį,

jų nuožmaus prievaizdo lazdą,

kaip anuomet, Midjano dieną.

Nes visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje,

visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje,

bus sudeginta, pamaitins ugnį.

Nes kūdikis mums gimė!

Sūnus duotas mums!

Jis bus mums valdovas.

Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas,

Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“.

Jo viešpatavimas be ribų,

o taika begalinė.

Jis viešpataus Dovydo soste

ir valdys jo karalystę:

tvirtins ir palaikys ją

teismu ir teisumu

dabar ir per amžius.

Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!]]

(Izaijo 9, 1-6)

Tamsiu karų ir invazijų metu Jeruzalės pranašas įžvelgia viltį, kuri kyla ne iš žmogaus pastangų, bet iš Dievo ištikimybės savo meilės planams. Gerokai anksčiau Dievas buvo pažadėjęs didingajam karaliui Dovydui: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje“ (2 Sam 7, 16). Dėl savo pasitikėjimo Dievo pažadais Izaijas švenčia karališkojo įpėdinio gimimą ar intronizaciją su orakulu, kur visų pirma mato Dievo, norinčio suteikti savo žmonėms pilnatvę, veikimą.

Taigi Dievas suteiks galimybę tautai, po to kai bus susidorota su jos priešais, mėgautis beribiu klestėjimu. Madijano (Ts. 7, 3) paminėjimu pabrėžiama tai, kad šios pergalės negalima paaiškinti žmogiškomis priežastimis; tai yra savotiškas stebuklas. Karalius taip pat apibūdinamas kaip „kūdikis“ ir „sūnus“, vadinasi, ne itin ką galintis padaryti. Veikia „galybių Viešpaties narsa“, o karalius savo ruožtu prižiūri naująją Dievo įvestą tvarką. Tiesą sakant, tikrasis priešų sunaikinimas net nėra minimas; tai yra tiesiog smurto įrankiai, sudeginami Dievo meilės ugnyje.

Šio orakulo pateiktos priežastys ir visa esmė paaiškina, kodėl tai išliko svarbu net ir tada, kai to meto karalius nepateisino į jį sudėtas viltis ir lūkesčius. Nepaisant atskirų valdovų ribotumo, Dievo pažadas išlieka, o tiems, kurie tiki, bus išpildyta tai, kas skelbta. Vieną dieną tikinčiųjų akimis tas žodis taps kūnu. Tad nenuostabu, kad pirmieji krikščionys Jėzuje pamatė tą ilgai lauktąjį „Taikos princą“. Paklusdamas Tėvo valiai savo silpnu žmogišku kūnu, jis leido Dievui įžiebti savo meilės ugnį žemėje (žr. Lk 12, 49).

 Su kokiomis vidinėmis ir išorinėmis kliūtimis susiduriame siekdami įgyvendinti Dievo meilės planus?

 Kokie ženklai pažadina mūsų pasitikėjimą atskleisdami Dievo meilę, kuri pasireiškia žmogiškame silpnume?