Biblijos apmąstymai

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę... (Pradžios knyga 1, 1)

 

Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia (Morkaus 1, 1)

 

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.

(Jono 1, 1)

Yra toks vardas, kuris skatina naują pradžią. Yra toks vardas ir toks gyvenimas, kuris įgalina naują pradžią arba kuris suteikia žmonėms galimybę kurti naują pradžią.

Mūsų evangelijos mums byloja apie tokį vardą ir apie tokį gyvenimą. Net du evangelistai žodį „pradžia“ įrašė į pačią pirmąją savo pasakojimo apie Jėzų Kristų eilutę. Jono evangelijos prologas yra visiems labai gerai žinomas. Morkaus evangelijoje paprasčiausiai sakoma: „Jėzaus Kristaus gerosios naujienos pradžia ...“ Nėra abejonių, kad Morkus didžiai nusiviltų skaitytojais, jei šie pamanytų, jog visa, ką jis tenorėjo pasakyti, buvo tik tai, kad „tai žymi evangelijos pradžią“.

Morkus nori, kad mes be visa kita suprastume, kad kiekvieno evangelijos skaitytojo gali laukti nauja pradžia. Žmogaus, apie kurį jis ketina pasakoti, pasirodymas žymi pradžią, nuo kurios viskas gali atgimti iš naujo. „Pradžia“ iš tikrųjų yra vienas iš vardų, kuriuo Jėzus save vadina šv. Rašte: „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr. 22, 13).

Rašydamas savo evangeliją, Jonas, be abejo, galvojo apie Pradžios knygą: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę...“ Šv. Rašto tyrinėtojai sutinka, kad Jonas kalba ne apie absoliučią pradžią. Pažodžiui išvertus: „Iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Suprantama, kad Dievas pradėjo ne nuo nieko. Dievas sutvarkė esamą chaosą.

Vienam pranašui tai buvo ypač svarbu. Jis yra Izaijo knygos antros dalies autorius. Veiksmažodį „kurti“ jis vartojo dažniau nei bet kuris kitas šv. Rašto autorius. Antrasis Izaijas, kaip jis dažnai vadinamas, buvo ištikimas Pradžios knygos įžvalgoms, tačiau jo pranašystės buvo nukreiptos ne į gamtos, bet į žmonių sukeltą chaosą.

Izaijas rašė labai tamsiu savo tautos gyvenimo laikotarpiu. Jo tauta buvo beveik visiškai išnaikinta ir gyveno tremtyje. Iš jo šalies tebuvo likę griuvėsiai. Jo žmonės buvo nuvargę ir nusivylę. Tada buvo atsiųstas pranašas, kuris skelbė, kad Dievas sukurs kažką naujo. Izaijas suprato, kad Dievas ir toliau kuria, ir kad Dievas kuria kartu su mūsų žmogiškąja tikrove.

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, viena šv. Augustino mintis padėjo išgyventi Holokausto baisumus patiriančiai Izaijo palikuonei. Vokietijoje gimusi, bet paskutinius tris savo gyvenimo dešimtmečius gyvenusi JAV filosofė Hannah Arendt buvo perskaičiusi daug Augustino darbų. Ji ne visada jį suprato ir todėl ne visada tinkamai interpretavo. Bet būtent Augustinas vėl jai įžiebė vilties liepsną.

Augustino laikams būdinga visuotinė pasaulio pabaigos nuojauta jai priminė ir jos pačios amžininkų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nusiteikimą. Ji citavo Augustiną savo niūrios knygos apie totalitarizmą pabaigoje. Paskutiniame knygos puslapyje atsiradusi citata radikaliai pakeičia viso kūrinio nuotaiką. Štai Augustino žodžiai, kuriuos ji citavo: „Žmogus buvo sukurtas tam, kad atsirastų nauja pradžia.“ Šie Augustino žodžiai lydėjo ją iki pat gyvenimo pabaigos.

Būdama giliai susirūpinusi dėl žmonijos ateities, ji šiuose Augustino žodžiuose įžvelgė kiekvienam žmogui skirtą kvietimą. Jos manymu, Augustinas suprato, kad mes iš tikrųjų esame sukurti pagal Dievo paveikslą, nes esame pajėgūs pradėti viską iš naujo ir gebame pasauliui duoti ką nors naujo. Ir ji jautė, kad šį gebėjimą reikia puoselėti. Ji žvelgė į šį gebėjimą pradėti viską iš naujo kaip į būdą atsispirti fatalizmui ir pasipriešinimą visam kam, kas griauna žmogaus pašaukimą. Taip pat kaip į būdą pasipriešinti pralaimėjimo ir atsitraukimo dvasiai.

Antikos laikais sukurti pasakojimai, ypač susiję su tomis religijomis, su kuriomis tais laikais yra tekę Izraeliui susidurti, lygino pradinį kosmoso chaosą su žvėrimi, kurį turėjo įveikti Dievas. Tokio žvėries šv. Rašto pradžios knygoje nematome. Tačiau žmonijos istorijoje jis egzistuoja, kai prieš kūriniją smurtaujama, kariaujama, ji žudoma ir šiandien – turbūt derėtų pridurti – ji yra naikinama ir niokojama. Suteikdamas žmonėms gebėjimą pradėti viską iš naujo, kitaip tariant – gebėjimą savo veiksmais pasauliui duoti kažką naujo, Dievas suteikia jiems galių šį žvėrį įveikti.

 Ar matau aplink save viltį teikiančių naujos pradžios užuomazgų?

 Kaip mūsų gyvenimo ir bendravimo būdas gali sukelti kitiems norą prisidėti prie naujos pradžios kūrimo?