Jėzus pasakė: ” Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno) , ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“

Mūsų pasaulyje nuolat patiriamas spaudimas pirkti vis naujesnį daiktą – spartesnį, funkcionalesnį ar paprasčiausiai gražesnį. Tačiau tuo pat metu jaučiama stipri nostalgija praeičiai, kai viskas buvo, kaip sakoma, geriau.

Šv. Raštas dažnai mums siūlo prieštaringus patarimus. Pavyzdžiui, pranašo Jeremijo knygos 6 skyriaus 16 eilutėje Dievas mums sako: „Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų.“ Tačiau vėliau 31 skyriaus 31 eilutėje jis tvirtina, kad „sudarys naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais“.

Ši įtampa tarp seno ir naujo būdinga visiems laikams, taip pat ir Jėzaus. Bene ryškiausiai tai atsispindi pačiame Jėzuje: jis yra senųjų pranašysčių išsipildymas, bet labai nauju ir netikėtu būdu.

Šiame tekste Jėzus susiduria su tokiu klausimu: kadangi jo mokymas naujas, ar jo besilaikantys turėtų atsisakyti žydiškų tradicijų? Kaip dažnai nutinka, Jėzus ne tik atsako į klausimą, bet ir parodo, kur turėtų būti pagrindinis dėmesys. Jam ir nauja, ir sena turi savo vietą, jei savo tikėjimo veiksmu, kad ir koks jis bebūtų, nepametame iš akių galutinio tikslo – Dievo šlovinimo.

 Kaip suderinti naujų raiškų ir idėjų troškimą su pagarba tradicijoms ir praeičiai?
 Kaip užtikrinti, kad jūsų veiksmais, kurie gali remtis tiek tradicijomis, tiek naujovėmis, būtų atiduodama garbė Dievui?