Biblijos apmąstymai

Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu. Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra nešvaraus kūno nuplovimas, bet Dievo maldavimas suteikti gryną sąžinę dėlei Jėzaus Kristaus prisikėlimo; įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai, ir valdžios, ir galybės. (1 Petro 3, 18–22)

Pirmajame Petro laiške Kristaus kentėjimai keletą kartų pristatomi kaip pavyzdys krikščionims. Taigi jiems nereikėtų leisti sau nusiminti ar stebėtis, kad tai, kas atsitiko su Jėzumi, atsitinka ir jiems. Atvirkščiai, jie turėtų džiaugtis, kad tokiu būdu jie yra su juo vieningi.

Tačiau šioje pastraipoje Jėzaus kančia nėra pavyzdys; ji yra visiškai unikali: „ vieną kartą numirė už nuodėmes “ Jo kančia yra nelyginama; ji turi galią kaltuosius atvesti į bendrystę su Dievu. Jėzus, teisusis, kentėjo už neteisiuosius. Čia krikščionys neseka Kristumi kaip kantrybės ir atleidimo pavyzdžiu, bet jie yra neteisiųjų pusėje, kuriuos Kristus „nuveda pas Dievą”.

Jėzus kentėjo žmogiškajame silpnume, kuris jį siejo su mumis. Bet jis nemirė; buvo „Dvasios atgaivintas”. Dėl savo nesulaužomos vienybės su Dievu Šventojoje Dvasioje jis gyvena Dieve amžinai.

Kristus gyveno kitiems, jis kentėjo dėl kitų ir jis amžinai gyvas kitiems. Savo žemiškame gyvenime Jėzus paskelbė išlaisvinimą kaliniams. Dabar, peržengdamas erdvę ir laiką savo mirtimi ir prisikėlimu, jis praneša apie išlaisvinimą tiems, kurie priešinęsi Dievui buvo užrakinti mirties kalėjime. Šis kalėjimas, kuris kartais vadinamas pragaru, nebūtinai yra fizinė vieta, tai gali būti izoliacija nuo bendrystės su Dievu ir kitais.

Potvynio ištikta karta buvo laikoma ypatingai nedora. Jei Evangelijos naujiena galioja ir jiems, vadinasi viltis yra suteikta visiems. Potvynio paminėjimas pabrėžia Kristaus atnešamo išganymo tęstinumą ir naujumą. Tradiciškai potvynis buvo suprantamas kaip Dievo gelbėjimo veiksmas. Dievas nuplovė žemę, kuri buvo užkrėsta smurtu. Tuo tarpu, kai Dievas išgelbėjo teisųjį žmogų Nojų, patraukdamas jį toliau nuo neteisiųjų smurto, teisusis žmogus Jėzus patyrė tą smurtą mirdamas už neteisiuosius. Potvynis nuplauna nuodėmę, sunaikindamas nusidėjėlius kartu su ja, o krikštas Kristaus prisikėlimo dėka grąžina draugystę su Dievu visiems tiems, kurie Juo pasitiki ir kuris suteikia naują gyvenimą.

Būti „Dievo dešinėje“ reiškia, kad Jėzus yra ne tik gyvas, bet ir karaliauja su Dievu. Prisikėlęs Kristus veikia; jis nuolat ieško tų, kurie yra toli nuo Dievo. Jis valdo angelus ir kitas nematomas galias, kitaip tariant, jėgas, kurios užtikrina pasaulio tvarką, gamtos įstatymus ir principus, kurie kontroliuoja psichinį, socialinį, politinį ir ekonominį gyvenimą. Dabar jau nieko nebėra, kas galėtų mus atskirti nuo Kristaus meilės.

 Kaip mus gali įkvėpti tai, kaip mes čia matome Kistų? Kokias viltis tai gali pažadinti?

 Ar tai, kad žinau, jog Kristus yra su manimi man patiriant sunkumus ir suvaržymus, pakeičia mano požiūrį į kitus?

 Ar tikrai įmanoma, jog vilties yra visiems?