Biblijos apmąstymai

Gyvenimo ir gyvybės tema yra centrinė ketvirtosios evangelijos tema. Pats Jonas savo Evangelijos pabaigoje pareiškia, kad viskas, ką jis parašė, buvo surašyta „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 31). Iš pradžių jis sakė: „Jame buvo gyvybė.“ (Jn 1, 4). Gyvenimo ir gyvybės tema yra šios Evangelijos supratimo raktas, kuris kartu ir įrėmina ir tarnauja kaip leitmotyvas. Įrėminimą iliustruoja dvi ką tik cituotos eilutės, kuriose žodžiai gyvenimas ir gyvybė įrėmina Evangeliją pagal Joną ir kartu tarnauja kaip jos leitmotyvas. Autorius tvirtina: „Skaitydami bet kurią Evangelijos pagal Joną vietą niekada nebūsite per daug nutolę nuo gyvenimo ar gyvybės temos.“

Jeigu skaitytojai jau prologe informuojami, kad Žodyje buvo gyvybė, Jonas neprašo jų tikėti abstrakčiu teiginiu. Evangelistas mums tai patvirtina įvairiais būdais kituose dvidešimtyje skyrių. Jis mums parodo, kas atsitinka, kai Jėzus yra šalia, kai žmonės bendrauja su Kristumi, ir jis pripildo juos jų varguose ir troškimuose. Tuomet skaitytojai gali pasakyti, kaip samariečiai tai moteriai, sutikusiai Jėzų prie šulinio: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ (Jn 4, 42).

Taigi ketvirtoji evangelija iš esmės yra susitikimų evangelija, ypač vadinamoji „ženklų knyga“ (nuo prologo pabaigos iki 12 skyriaus pabaigos). Sekdamas šiais ženklais ir susitikimais, į kuriuos jie dažnai įterpiami, skaitytojas gali pamatyti, koks yra šis gyvenimas. Jis dažnai vadinamas „amžinuoju gyvenimu“, bet mes neturime jo suprasti kaip kažko, kas prasideda tik po mūsų mirties. Kaip sako Jono ekspertas iš Britanijos, amžinasis gyvenimas yra viso gyvenimo atnaujinimas dalyvaujant dieviškame gyvenime, tai yra gyvenimo ir viso to, kas jame negali pasiekti gyvenimo pilnatvės, išgydymas ir perkeitimas.

Po susitikimų su Jėzumi, kurie sudaro Jono evangelijos struktūrą, skaitytojas kiekviename iš jų skirtingai atranda arba gyvenimo dovanos aspektą, arba poreikį, į kurį ji atliepia ir kaip ji pranoksta lūkesčius, arba jos dovanojimo būdą ar būdingą dovanotojo bruožą. Tai, kad visa tai vyksta per susitikimus su Kristumi, pabrėžia santykinį išganymo arba gyvenimo dovanos aspektą. Gyvenimą žmonės gauna, palikę savo komfortą, kai pripažįsta savo troškulį tam, kuris vienas gali jį numalšinti, bet kartu yra ir nuolankus Dievas, kuris taip pat yra ištroškęs. Kitaip tariant: kai vyrai ir moterys užmezga ryšį su Kristumi ir jį priima. Dievas gali veikti, kai tik užsimezga santykis.

Jonas kviečia mus mąstyti ir gyventi laisve, kuri pasireiškia per santykį. Kūrybiškumas priklausomybėje, kuri nėra nesveika ir ribojanti, bet panaši į medžio kamieno ir šaknų priklausomybę.

 Skaitydami Evangeliją pagal Joną raskite tris ištraukas, kuriose matome gyvenimo, kurio atnešti atėjo Kristus, aspektą.

 Ką reiškia „atsisakyti savo komforto“? Kaip tai išlaisvina?