Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ’Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ’Jums čia pat Dievo karalystė!’ O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ’Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!’

Jei pjūtis gausi, o darbininkų mažai, tai, regis, nelogiška būtų siųsti po du žmones į tą pačią vietą tuo pačiu metu ar net lankyti vietą daugiau nei vieną kartą. Žmogiškai žiūrint, išteklius ir kelionių planus galima būtų organizuoti veiksmingiau. Tačiau tai nėra Dievo logika. Ši Evangelijos ištrauka apie mokinių siuntimą į misiją atskleidžia kelis dalykus apie Dievo veikimo būdą ir kviečia mus susimąstyti.

Visų pirma tai ne Jėzaus neefektyvumo požymis, o sąmoningas pasirinkimas – siųsti mokinius po du. Tarnystė Jėzui nevyksta vienumoje. Mokiniai keliauja kartu – jie turi vienas kitu pasitikėti, kalbėtis, stengtis suprasti ir palaikyti vienas kitą. Jie nebūtinai geri draugai. Ir nebūtinai turi visada sutarti. Jėzus juos suveda, nes jam jų reikia. Be to, mokiniai priklauso nuo tų, pas kuriuos jie siunčiami. Ši priklausomybė nėra silpnumas. Tikėjimas mus veda į santykius su kitais. Mokiniai neima nieko kelionei; jie turi būti pasiruošę būti priimti tų, kuriuos sutiks, ir valgyti, ką jiems duos. Jie nėra savarankiški. Tikėjimo gyvenimui būtina bendrystė, svetingumas ir broliškas priėmimas.

Antra, mokiniai nesileidžia į kelionę vedini savų tikslų. Jėzus sako: „Keliaukite! Aš jus siunčiu…“ Jie siunčiami Jėzaus vardu. Šio siuntimo šaltinis – jų santykis su Juo. Mokiniai atsako „taip“ į kvietimą nežinodami, kur jis juos nuves. Juos paskatina leistis į kelią tikėjimas Jėzumi, troškimas dalytis Jo gyvenimu ir misija. Galbūt viltis, kad tai suteiks prasmės ir krypties jų gyvenimui. Būti siunčiamam kartais reiškia užmiršti save ir įžengti į kai ką didingesnio – į tai, ko nesuprantame iki galo, bet kur išmokstame pasitikėti ir negalvoti apie save. Tai tikras vidinis kelias.

Trečia, Jėzus siunčia mokinius ten, kur pats ketina eiti. Ar tai reiškia, kad mokinių kelias beprasmis? Visai ne! Jie siunčiami nešti ramybę ir gydyti ligonius. Žmogiškai žiūrint – beveik neįmanoma misija. Tačiau tai yra Jėzaus – Dievo pasiuntinio, gyvenimo, ramybės ir gydymo šaltinio – misija. Jėzus susieja mokinius su savo misija: kur yra jie, ten yra ir Jėzus. Jis renkasi veikti ne vienas, bet pasitikėti kitais. Iš to suprantame, kad būti siunčiamam kieno nors vardu nereiškia pasyvumo. Buvimas siunčiamu negali būti pasiteisinimas tinginystei, atmestinai veiklai ar atsakomybės vengimui. Kad įvykdytų savo misiją, Jėzus nori, kad priimtume – ar net patys pasirinktume – būti šios misijos dalimi ir į ją atneštume savo gebėjimus bei talentus.

Kad ir kokia būtų mūsų gyvenimo situacija ar tikėjimo kelias, visi esame Kristaus siunčiami gyventi visapusiškai tą gyvenimą, kuris mums duotas. Tikėjimas mus jungia su Kristumi ir kitais žmonėmis. Tikėjimas mus žadina, kartais nuveda netikėtais keliais. Jis išveda mus į kelią liudyti tai, kas mus gydo ir stiprina, ir dalytis tuo su kitais. Augindami savyje supratimą, kad esame siunčiami ir keliaujame kartu su Kristumi ir kitais, galime atrasti savo „namus“ Jėzuje, taip pat krikščioniškoje ir žmogiškoje bendruomenėje.

 Ar esu kada nors padėjęs(-usi) įnešti daugiau ramybės į susidariusią sudėtingą situaciją? Kas man padėjo tikėti, kad Jėzus tuo metu buvo su manimi?
 Kaip „buvimas siunčiamu“ dera su mano gyvenimo pasirinkimais?

Šis apmąstymas buvo pasakytas 2024 metų rugpjūtį vykusio 18-35 metų amžiaus jaunimo susitikimo Taizé kaimelyje dalyviams.