Jonas Krikštytojas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Jėzaus krikštas yra užuomina į tai, ką vėliau atrasime visame Evangelijos pasakojime: Jėzus apsireiškia kaip mylimasis Dievo Sūnus, kurį kiekviename žingsnyje lydi Šventoji Dvasia. Ne Šventykloje, ne tarp Rašto aiškintojų ar tautos vadovų, bet tarp atgailaujančiųjų minios Jis pasirodo. Jis prieina prie tų, kurių vienintelė viltis – Dievo gailestingumas. Be jokių privilegijų, Jis tampa vienu iš jų ir krikštijamas kaip jie. Tai iš anksto liudija Jo visišką atsidavimą Tėvo valiai.

Kai Jėzus išnyra iš vandens, trys ženklai susilieja, atskleisdami šio įvykio prasmę: pirma, atsiveria dangus – tai lyg užuomina į šventyklos uždangą, kuri bus perplėšta Jėzaus mirties metu. Per Jėzų panaikinamas bet koks atstumas tarp Dievo ir žmogaus. Antra, Dvasia nusileidžia ant Jėzaus – švelniai, nevaržydama Jo asmenybės, bet tam, kad jį vestų kiekvienoje situacijoje. Jėzus visiškai priima Dievo valią. Galiausiai, Jėzus išgirsta, kad Jis yra mylimasis Sūnus – Tėvo džiaugsmas. Šis artumas su Tėvu yra šaltinis, iš kurio Jėzus semiasi jėgų savo tarnystei. Jis neturi jokio kito plano, kaip tik priimti visą Dievo viltį ir visa širdimi jai atsiduoti. Jis bus galutinis „taip“ Dievo lūkesčiui – įsikūnijęs žmogiškoje prigimtyje. Ši Tėvo ir Sūnaus bendrystė jau yra Dievo Karalystės, ateinančios į pasaulį, išsipildymas.

Atpažinti Jėzų kaip vienintelį Dievo mylimąjį Sūnų – tai atrasti Dievą kaip Tėvą, kuris myli ne vien dėl to, kad yra visagalis, bet dėl to, kad trokšta santykio. Tai Dievas, kuris nėra užsidaręs savyje, bet kuris džiaugiasi tada, kai žmogus atsako į Jo meilę. Meilė, kuria Dievas mus myli, yra tokia tikra, kad nepažeidžia mūsų laisvės – Dievas nieko neprimeta, bet laukia. Jis nedaro mūsų pasirinkimų už mus, nors viską žino. Jis nežino iš anksto, kaip mes atsakysime, nes mūsų laisvė Jam yra šventa. Tačiau Dievas niekada nenustoja mumis tikėti. Jis duoda iš meilės – ne kad priverstų, bet kad kvietimas būtų atpažintas ir priimtas. Ir tada atsiranda galimybė – atsakyti tokia pačia drąsia meile: visišku ir laisvu viso gyvenimo atsidavimu.

 Ką man reiškia tai, kad Jėzus buvo ir tikras žmogus, ir tikras Dievas?
 Kaip galiu priimti Dievo valią taip, kad mano paties planai netaptų kliūtimi?
 Jei Dievas palieka man laisvę, kaip galiu dar geriau ją panaudoti?