Biblijos apmąstymai

Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. (Filipiečiams 3, 12-14)

Ar jums yra kada nors tekę sapnuoti, kad bandote bėgti, bet kojos – tarytum švininės, ir jums nepavyksta pasiekti savo tikslo? Laiške filipiečiams apaštalas Paulius apibūdina savo gyvenimą kaip lenktynes. Bet jam tai sunkumų nesudaro.

Laišką filipiečiams Paulius rašė būdamas kalėjime, greičiausiai – Efese. Po to, kai jis susitiko Prisikėlusį Kristų, pakvietusį jį tarnystei, praėjo dvidešimt metų. Paulius tikrai galėjo pasididžiuoti tuo, ką buvo nuveikęs per ilgus apaštalavimo metus. Bet jis sako: Aš dar nepasiekiau savo tikslo. Jis nemano, kad jam tai jau pavyko. Jis ir toliau „vejasi“.

Pauliaus vartojamas žodis tiesiogine prasme reiškia „sekti paskui“. Persekiotojai seka paskui tuos, kuriuos nori sunaikinti, kaip tai darė Paulius, persekiodamas Bažnyčią. Bet šiuo žodžiu taip pat išreiškiamos pastangos ir energija sekant paskui gėrį, kaip tvirtinama psalmėje: „Siek taikos visa širdimi“ (Ps. 34, 14 [15]); tuo vėliau taip pat pradeda vadovautis Paulius, visomis išgalėmis siekdamas bendrystės su Kristumi.

Kodėl Pauliaus neliūdina tai, kad jis jau dvidešimt metų bėga nepasiekdamas tikslo? Taip yra dėl Kristaus. Paulius sako: Dar nesu pagavęs to, ko siekiu, bet Kristus jau mane pagavo. Čia matome esminę asimetriją: kol Paulius vis dar bėga siekdamas laimėti apdovanojimą, Kristus jau yra baigęs lenktynes ir jas laimėjęs. Kristus yra pagavęs tiek Paulių, tiek visą žmoniją.

Paulius dalijasi savo bėgimo technikos paslaptimi: „Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“. „Pamiršti tai, kas liko už mūsų“ yra šv. Rašto tema, dažnai siejama su atleidimu. Dievo atleidimas išlaisvina žmones nuo slegiančios praeities naštos. Dievas sako: „Jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer. 31, 34) ir priduria: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo (...), štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz. 43, 18–19).

Leidimas „pamiršti tai, kas buvo“ palengvina mūsų žingsnius. Tačiau tai taip pat mus nuskurdina tam tikra prasme, nes mums tenka viską pradėti iš naujo, tampame naujokais, pradedančiaisiais. IV a. vyskupas Grigalius Nazianzietis rašė, kad mes judame nuo pradžios iki pradžios per nesibaigiančias naujas pradžias. Naujos pradžios suteikia gyvenimui šviežumo. Bet jos taip pat reiškia, kad niekada negalime tvirtinti, jog mums jau pavyko ir savo tikslą pasiekėme.

Pauliaus bėgimo technikos elementas „pamiršti, kas už manęs“ yra neatsiejamas nuo kito elemento – „aš veržiuosi pirmyn“. Svarbi ne tik dabartis, bet ir ateitis. Gyvenimas yra lenktynės ir kova, tačiau tai palengvina ir pagyvina mūsų viltis dėl ateities: dėl mūsų bendro gyvenimo su Kristumi ir vieni su kitais.

Nenuliūskime ir nepasiduokime, kai esame pavargę ir mūsų žingsniai apsunksta. Pripažinkime sau, jog nesame tie, kurie jau yra pasiekę savo tikslą. Kaip sakoma 2020 m. pasiūlymuose, mes nuolat judame pirmyn. Išdrįskime būti pradedančiaisiais, kurie „pamiršta tai, kas buvo“. Ir teuždega Šventosios Dvasios ugnis mumyse tą meilę, kuri mus skatina veržtis „pirmyn, į tikslą“.

 Koks mano tikslas? Kam aš skiriu savo energiją?

 Kas gali palengvinti mūsų žingsnius, kad bėgtume geriau?

 Ar aš drįstu būti naujokas, kuriam tenka kaskart pradėti viską iš naujo?

 Ką reikėtų ir ko nereikėtų prisiminti iš praeities?