Biblijos apmąstymai

Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, hebrajiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane.“ Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. (Toji diena buvo šabas).

(Jono 5, 1-9)

Jėzus su užuojauta žvelgia į gulintį žmogų. Jis sirgo labai ilgai – trisdešimt aštuonerius metus! Jis negali pats nieko padaryti ir neturi nieko, kas jam pagelbėtų. Jėzus, matydamas jo kančią ir neviltį, sako jam: „Ar norėtum pasveikti?“. Ne pats ligonis to prašo, bet šį klausimą užduoda Jėzus.

Ar norėtum pasveikti? Kas gi nenorėtų? Tačiau ligonis atsako netiesiogiai. Sukaustytas ir visiškai praradęs viltį, jis negali pateikti paprasto ir aiškaus atsakymo. Greičiausiai, jis net netiki, kad su juo gali nutikti kas nors gero. Tam, kuris atrodo visiškai apleistas ir nepajėgus ką nors padaryti pats, Jėzus siūlo išgydymą. Jis nesako: „Tu išgydytas!“ Bet „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Tarsi jis jam sakytų: „Nuo šiol imk gyvenimą į savo rankas! Tu gali tai padaryti!“

Kiekvienas Jėzaus atlikto išgydymo atvejis atskleidžia begalinį to, kas jį siuntė, gerumą. Dievas nori gyvenimo pilnatvės kiekvienam žmogui. Šv. Rašte labai daug pasakojimų, parodančių, jog šis Dievas negali likti abejingas savo tautos ir kūrinijos kančioms. Dievas Kūrėjas yra Dievas Gelbėtojas. Jokia religinė taisyklė, net tokia svarbi kaip šabo, negali sutrukdyti Jėzui išgydyti ligonių. Išgydytas asmuo yra visiškai integruojamas į bendruomenės gyvenimą.

Šį pasakojimą galime perskaityti iš savo situacijų perspektyvos. Kiekvienas iš mūsų turi žaizdų: prisiminimus apie pažeminimą, nerealizuotas svajones, neišsipildžiusius norus. Su tuo susitvarkyti nelengva. Mes kartais bėgame ar slepiame visa tai, nes tai mus skaudina arba mes to gėdijamės.

Bijodami susikirsti ar suklysti pritrūkstame drąsos rizikuoti, prisiimti atsakomybę, taip pat ir už savo sprendimo pasekmes. Užuot darę tai, kas įmanoma, mes dažnai užstringame ties neįmanomu. Kaltiname kitus: tėvus, mokytojus, politikus, verslo ar bažnyčios vadovus.

Mes taip pat jaučiamės bejėgiai dėl daugelio rimtų pasaulio problemų, tokių kaip klimato kaita, nelygybė, negailestinga konkurencija ekonomikos srityje, tarptautiniai konfliktai ir karai, pabėgėlių krizė... Regis, nieko negalime padaryti. Mūsų planeta yra kaip tas žmogus, kuris trisdešimt aštuonerius metus kentėjo nuo negalios.

Bendruomenėje, kaip ir asmeniniame gyvenime, užuot pasidavę fatalizmui, gal galime įsiklausyti į Jėzaus žodžius: Ar norėtum pasveikti? Ar nori pakeisti savo gyvenimą? Ar nori visaverčio gyvenimo? Ar nori pakeisti visuomenę, padaryti taip, kad žemė būtų tinkama gyventi visiems? Ar manai, kad tai įmanoma? Na, tuomet kelkis! Pradėk jau šiandien, prisiimk dalį atsakomybės! Ženk pirmąjį žingsnį, tu jau nebe vienas! Ieškok draugų, kurie turi tą pačią viltį, tas pačias vertybes. Su visais geros valios žmonėmis – o jų yra daug! – rūpinkitės kūrinija. Tai darydami jūs rasite prasmę savo gyvenime.

Tylioje maldoje klausykimės Kristaus balso ir taip pat pamatykime žvilgsnį to, kuris šnabžda mums: ar norėtum pasveikti?

 Kokiems žmonėms ar situacijoms aplink mane reikia išgijimo?

 Kas trukdo gyventi visavertį gyvenimą? Kas padeda mums išsilaisvinti kaip žmonėms ir kaip bendruomenėms?

 „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Kaip aš suprantu tokį Jėzaus raginimą?