Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose. Kartu ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti. Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (Rom. 1, 1–7)

Dažnai šiandien save apibrėžiame pagal tai, ką mėgstame daryti, kas mus domina, kas mums patogu, kas mums suteikia laimės. Šie dalykai svarbūs, tačiau Paulius mums nurodo kitą kryptį – pašaukimą.

1 eilutėje Paulius rašo romiečiams, kad jis pašauktasis apaštalas, o jie savo ruožtu pašaukti priklausyti Jėzui Kristui ir 6-7 eilutėse – būti šventi. Šis dvigubas Pauliaus ir jo skaitytojų kvietimas įrėmina šią įžangą ir visą Laišką.

Paulius prisistato kaip Jėzaus Kristaus tarnas – ar vergas – pašauktas skelbti Evangeliją. Pasilikime prie žodžio „vergas“ – tai tas pats žodis, kuriuo Apreiškimo metu buvo pavadinta Marija. Romėnų pasaulyje vergas priklausė savo šeimininkui. Vergas buvo geras, jei atspindėdavo savo šeimininko valią arba pritaikydavo savo valią šeimininko valiai. Paulius kalba ne už save, bet viskuo nori atspindėti Kristų, savo šeimininką.

Paulius paskirtas skelbti Šventajame Rašte pažadėtą Dievo Evangeliją, susijusią su Dievo Sūnumi, gimusiu kūnu pagal kūną iš Dovydo, bet pagal Dvasią – Dievo Sūnumi, prisikėlimu tapusiu Viešpačiu.

Būtent per Jėzų Paulius gavo malonę būti apaštalu (5 eil.) Taigi svarbiausia Pauliui atrandant savo pašaukimą buvo pažinti Prisikėlusįjį Kristų. Kristus apsireiškė Pauliui ir pasiuntė jį skelbti Evangelijos tautoms. Kūnas čia neutralus (ne neigiamas), tai tiesiog kūnas. Tačiau Dvasia – tai, kas suteikia naują gyvenimą.

Tapatindamas save su Kristumi, Paulius kviečia tikinčiuosius suprasti, kad jie įžengė į šį naują gyvenimą. Mes mirėme ir prisikėlėme su Kristumi, kad Jis galėtų mus perkeisti per savo Dvasią. Taigi, kaip ir Pauliui, mums atrandant savo pašaukimą ir leidžiant jam atsinaujinti yra pažinti prisikėlusį Kristų ir Dvasios, kuri mus padaro šventus, galią. Pirmiausia esame pašaukti priklausyti Jėzui ir tapti šventi ta pačia galia, kuri prikėlė Kristų iš numirusių.

 Kaip išgyvenu šią įtampą tarp gauto pašaukimo ir to, ką mėgstu daryti? Ar tai prieštarauja vienas kitam, ar papildo? Ar trukdo vienas kitam, ar padeda išsipildyti? Atiduokime šią įtampą Viešpačiui.
 Jei esu Kristaus vergas, ką tai reiškia mano kasdieniame gyvenime? Pažvelkime į tai ne paklusnumo, bet savęs dovanojimo prasme.
 „Pašauktasis šventasis“ - kur matau, kad šis virsmas vyksta mano gyvenime? Padėkokime už tai. Kur savo gyvenime ir aplink save matau to ženklus?