Vienas ankstyvųjų krikščionių raštų žinovas pastebėjo, kad tik IX a. buvo parašyta veikalų apie Eucharistiją. Iki tol, nors Eucharistija labai svarbi ir dažnai minima, traktato apie ją nebuvo. Tai todėl, kad pirmieji krikščionys ją visada siejo su tikėjimo slėpinio visuma. Iš tiesų ji ir yra sintezė. Jei nesutariama dėl kokio nors esminio tikėjimo aspekto, Eucharistija pasitarnaus kaip atskaitos taškas pasitikrinti, ar esame teisingame kelyje, ar ne. Taigi II amžiuje Ireniejus iš Liono sakė: „Mūsų mąstysena derinasi prie Eucharistijos, o ši savo ruožtu patvirtina mūsų mąstyseną“. Paskui Ireniejų sekame į tikėjimo širdį.

Kūrinijos gerumas

Susidurdamas su dvasinėmis srovėmis, kurios niekino regimą pasaulį, laikydamos jį tarsi pagedusiu, didysis Liono vyskupas Eucharistijoje matė kūrinijos dieviškumo patvirtinimą. Iš tiesų, kaip galime abejoti šiuo dieviškumu, kai, kaip rašė Ireniejus, „Jėzus paėmė duoną, kuri ateina iš kūrinijos, ir dėkojo tardamas: Štai mano kūnas. Ir panašiai taurę vyno, kuris yra iš kūrinijos, o šiai priklausome mes, jis paskelbė esantį jo krauju...“ (AH, IV, 17, 5). Eucharistija neniekina kūrinijos. Priešingai, ji išreiškia materialaus pasaulio taurumą.

Kūno prisikėlimas

Ireniejus rėmėsi Eucharistija norėdamas pagrįsti tikėjimą kūno iš numirusių prisikėlimu. Senovėje krikščionys dėl šio tikėjimo kentė patyčias. Tie, kurie žvelgė į juos iš aukšto, laikė save dvasingais. Šis ginčas atveda mus į pačią tikėjimo Kristumi ir krikščionių Dievo sampratos širdį, o taip pat – į žmogaus ir gyvenimo, kuriuo esame pašaukti dalytis su Dievu, širdį.

Norint suvokti šio ginčo esmę, reikia suprasti, kad kūno prisikėlimas – tai ne molekulinės fizikos objektas. Šv. Paulius, aktyviai teigiantis kūno prisikėlimą, žino, jog viskas bus perkeista: „Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą“ (1 Kor 15, 37). Tai naujas kūnas, šlovingas kūnas, – ir šia prasme yra pertrūkis, bet iš tiesų reikia kalbėti apie tęstinumą, nes augalas ar javai tikrai kyla iš sėklos.

Dieve yra vietos skirtybei

Kūnas asmeninėje istorijoje yra asmuo. Įkvėpti tikėjimo prisikėlusiu Kristumi, kuris per Žengimą į dangų visam laikui įžengė Dievop su savo šlovingu kūnu (žmogaus gyvenimas jam nebuvo tarp kita ko), pirmieji krikščionys buvo paskatinti suprasti, jog Dievas priima kiekvieno istoriją: jame yra vietos labiausiai asmeniškiems dalykams, tam, ką kiekvienas žmogus turi unikalaus, tam, kas suderinama su meile. Šis tikėjimas byloja, kad amžinybės gyvenimas su Dievu neneigia to, kas žmogiška. Pati tobuliausia vienybė su Dievu nėra pasiekiama atsisakant skirtingumo. Jei Dievas kiekvieną vadina jo vardu, tai reiškia, kad savo gyvenime su juo mes galime daryti tą patį. Mes vėl sutiksime tuos, kuriuos esame mylėję. Dostojevskis „Brolių Karamazovų“ pabaigoje rašė: „Būtinai prisikelsime, būtinai pasimatysime, ir linksmai, džiaugsmingai vieni kitiems papasakosime viską, kas buvo“. Neigti kūno prisikėlimą reikštų iškreipti Evangelijos Dievą ir jo planą žmonėms, nes šis Dievas ne tik pakenčia skirtingumus, bet jų trokšta, skatina juos ir mato juose ateitį.

Ireniejus tuo buvo įsitikinęs: „Kaip jie gali teigti, kad kūnas nesugeba priimti Dievo dovanos – amžinojo gyvenimo, kai jis yra maitinamas Kristaus kūnu ir krauju?“ (Žr. AH, IV, 18, 4). Per Eucharistiją Prisikėlusiojo gyvenimas paliečia ne tik mūsų dvasią, jis įžengia į mus ne tik kaip idėja. Šis maistas tikrai pasiekia mūsų kūnus. Ireniejus pabrėžė, kad krikščionys skelbia „kūno ir dvasios bendrystės ir vienybės“ harmoniją, „nes kaip ir duona, kuri ateina iš žemės, po to, kai gauna Dievo kreipimąsi, jau nebe paprasta duona, o Eucharistija, sudaryta iš dviejų dalykų, vieno žemiško, o kito dangiško, taip ir Eucharistijoje dalyvaujantys mūsų kūnai nebėra gendantys, kadangi turi prisikėlimo viltį“ (AH, IV, 18, 5).

Įžvelgti kūrinijos pašaukimą

Dalyvavimas Eucharistijoje – būdas skelbti pasaulio prasmingumą. Tikintysis joje įžiūri visos kūrinijos pašaukimą ne mirti, bet pasikeisti. Eucharistija teigia gyvenimo pergalę. Iš tiesų mirtis neišvengiama, nes būtent per ją vyksta pasikeitimas. Bet krikščionyje pasėjama sėkla, kurią Ireniejaus pirmtakas Ignotas Antiochietis vadino „nemirtingumo vaistais“. Priimti eucharistinį Kristaus kūną – jo kaip Prisikėlusiojo gyvenimą, – tai leistis priimamam į erdvę, kur mirties nėra ir kur Dvasia įteigia „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Eucharistija ir socialinė atsakomybė

III ir IV a. Bažnyčios Tėvų ypač dažnai aiškinamas vienas iš Eucharistijos aspektų (jis neapeinamas jau ir Ireniejaus veikaluose): švęsti Eucharistiją – tai įsisąmoninti savo socialinę atsakomybę. Jei dalyvaudami Eucharistijoje tampame Kristaus Kūnu, jei tikrai esame vienas kito nariais, vadinasi, negalime elgtis taip, tarsi mums nerūpėtų vargstantieji. Taigi tarp pirmųjų krikščionių gimsta tradicija eiti Eucharistijos atsinešant auką neturtėliams (tai, kas tapo atnašomis), nes krikščionybėje bet kuri tikra mistika paskatina konkrečius veiksmus.