Tyla ir malda
Jei remsimės seniausia maldų knyga – biblinėmis psalmėmis, joje rasime dvi pagrindines maldos formas. Viena yra rauda ir pagalbos šauksmas. Kita – dėkojimas ir Dievo garbinimas. Tačiau yra ir trečioji, iš pirmo žvilgsnio nepastebima, maldos rūšis – be jokių prašymų ar atviro garbinimo. Pavyzdžiui, 131 psalmėje nerasime nieko išskyrus ramybę ir pasitikėjimą: „Tikrai nuramdžiau savo dvasią, padariau ją ramutėlę … pasikliauk Dievu, dabar ir per amžius“.
Kartais malda tampa tyli. Taiki bendrystė su Dievu gali tęstis ir be žodžių. „Tikrai nuramdžiau savo dvasią, tartum kūdikis motinos prieglobsty“ (Ps 131). Kaip patenkintas kūdikis, kuris ant savo motinos rankų nustoja verkti, taip Dievo akivaizdoje „rami širdis mano krūtinėj“. Tada maldai nereikia nei žodžių, galbūt net minčių.
Kaip pasiekti vidinę tylą? Kartais mes akivaizdžiai tylime ir visgi viduje smarkiai diskutuojame, kovojame su įsivaizduojamais pašnekovais ar pačiais savimi. Kad siela nurimtų, reikia ypatingo paprastumo: „Tuščios didybės nenoriu vaikytis“. Tyla yra pripažinimas, kad mano rūpesčiai nedaug tegali. Tyla reiškia palikti Dievui tai, kas yra ne mano jėgoms ir gebėjimams. Tylos akimirka, nors ir trumpa, yra tarsi šventas stabtelėjimas, šventadienio poilsis, atokvėpis nuo rūpesčių.
Minčių sumaištį galima palyginti su audra, užklupusia apaštalus valtyje Galilėjos ežere, kai Jėzus miegojo. Kaip ir jie, mes galime būti bejėgiai, pilni nerimo, nepajėgūs nusiraminti. Kristus gali ateiti į pagalbą ir mums. Juk Jam sutramdžius vėją ir Galilėjos ežerą „pasidarė visiškai ramu“, taip Jis gali nuraminti ir mūsų širdis, kai jas sujaukia baimės ir rūpesčiai (Morkaus 4). Išlikdami tylūs, mes pasitikime ir viliamės Dievu. Viena psalmė kalba, kad tyla yra netgi maldos forma. 65 psalmės pradžioje esame įpratę skaityti: „Giesmėmis tave, Dieve, šlovinti dera“. Tai vertimas iš graikų kalbos, bet iš tikrųjų hebrajiškas tekstas, randamas daugumoje Biblijų, kalba: „Tyla tave šlovinti dera, o Dieve“. Kai žodžiai ir mintys išsenka, Dievas garbinamas tylia nuostaba ir gėrėjimusi.
Dievo Žodis: griaustinis ir tyla
Ant Sinajaus kalno Dievas kalbėjo Mozei ir izraelitams. Griaustinis ir žaibai bei vis skardesnis rago gaudesys lydėjo Dievo Žodį (Išėjimo 19). Keliems amžiams praslinkus, pranašas Elijas grįžo ant to paties Dievo kalno. Čia jis, kaip ir jo protėviai, patyrė audrą, žemės drebėjimą bei ugnį ir buvo pasirengęs klausyti Dievo, kalbančio griaustinyje. Bet Viešpaties nebuvo nė vienoje iš šių galingų stichijų. Triukšmui nurimus, Elijas išgirdo „švelnios tylos balsą“, ir Dievas jam kalbėjo (1 Karalių 19).
Ar Dievas kalba garsiai ar tylos dvelksmu? Ar mūsų pavyzdys turėtų būti prie Sinajaus susirinkusi tauta, ar pranašas Elijas? Rinktis būtų neteisinga. Bauginančios stichijos, siejamos su Dešimties Įsakymų dovana, pabrėžia jų rimtumą. Jų laikymasis arba atmetimas yra gyvybės ir mirties klausimas. Matydamas tiesiai po automobiliu puolantį vaiką, kiekvienas turi teisę šaukti kiek tik jėgos leidžia. Analogiškose situacijose pranašai skelbia Dievo žodį taip, kad jis ima spengti ausyse.
Garsiai ištartus žodžius iš tiesų girdime; jie daro įspūdį. Tačiau mes žinome, kad jie vargu ar pasiekia mūsų širdis. Mes juos labiau atmetame nei priimame. Elijo pavyzdys rodo, kad Dievas nenori padaryti įspūdžio, Jis siekia būti suprastas ir priimtas. Kalbai Dievas pasirinko „švelnios tylos balsą“. Tai yra paradoksas.
Dievas yra tylus ir vis dėlto kalbantis
Kai Dievo žodis tampa „švelniu tylos balsu“, jis veiksmingiausias keisti mūsų širdis. Didžiulė audra ant Sinajaus kalno skaldė uolas, bet tylus Dievo žodis gali atverti akmenines žmonių širdis. Ši netikėta tyla pačiam Elijui buvo turbūt labiau bauginanti nei audra ir griaustinis. Tokie garsūs ir galingi Dievo apsireiškimai tam tikra prasme jam jau buvo pažįstami. Dievo tyla yra trikdanti, taigi labiausiai skyrėsi nuo visko, ką Elijas jau buvo patyręs anksčiau.
Tyla paruošia mus naujam susitikimui su Dievu. Tyloje Dievo žodis gali pasiekti slapčiausias mūsų širdies kerteles. Tyloje jis pasirodo esantis „aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos“ (Žydams 4, 12) Tyloje mes nustojame slėpęsi nuo Dievo, ir Kristaus šviesa gali pasiekti, išgydyti ir perkeisti net tai, ko gėdijamės.
Tyla ir meilė
Kristus sako: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad mylėjau“ (Jono 15, 12). Mums reikia tylos, kad priimtume šiuos žodžius ir juos įgyvendintumėm. Kai esame sumišę ir neramūs, atsiranda tiek daug priežasčių ir argumentų neatleisti ir nemylėti taip lengvai. Bet kai „nuraminame savo dvasią“, šios priežastys pasirodo visai nereikšmingos. Galbūt kartais vengiame tylos, teikdami pirmenybę triukšmui, žodžiams ar išsiblaškymui, nes vidinė ramybė yra rizikingas dalykas, ji mus ištuština ir nuskurdina, ištirpdo kartėlį ir kviečia atsiduoti. Tylios ir vargingos mūsų širdys užliejamos Šventosios Dvasios, pripildomos besąlygiškos meilės. Tyla yra nuolankus, tačiau saugus kelias į meilę.
