Tai, kas atrodė savaime suprantama žydų ir Naujojo Testamento tradicijoje, šiais stipraus individualizmo laikais kelia sunkumų. Priešingai nei jausmas „kiekvienas už save“, kiekvienas žmogus buvo laikomas žmonijos atstovu, žmonijos, suvokiamos kaip vienetas, ne abstrakčiai, bet kaip dvasinio pobūdžio tikrovė. Šiandien mums sunku tai įsivaizduoti.
Tačiau mes patiriame artimą žmogišką solidarumą, gilią bendrystę, kai jaučiame, kad žmonija yra viena ir kiekvienas žmogus gali ją simbolizuoti. Pagalvokime, kaip mus sujaudina žinia, kad kas nors pasisiūlo mirti vietoj kito. Prisiminkime daugelį vyrų ir moterų, kurie nedvejodami rizikuoja gyvybe dėl kitų; arba, dar paprasčiau tariant, kurie atiduoda ją tarnyboje, tarsi jų gyvybė priklausytų kitiems. Arba prisiminkime, kaip kito žmogaus kančia paveikė mus beveik taip, tarsi būtų mūsų. Tokiais atvejais galima spėti, kad žmonija nėra tik atsitiktinis individų buvimas greta, bet yra linkusi į vienovę, kurią atstovauja kiekvienas žmogus. Būtent šia prasme brolis Roger mėgo kalbėti apie „žmonijos šeimą“.
Šioje perspektyvoje pats Jėzus unikaliu ir absoliučiu būdu išpažintinas kaip tobuliausias Žmogus, kaip Pilotas išreiškė pats to nežinodamas: „Štai Žmogus!“ (Jono 19, 5). Toks posakis neišvengiamai suponuoja du lygmenis: „Štai jūsų žmogus, individas, kurį jūs atvedėte pas mane“, ir „Štai atvaizdas Žmogaus tokio, kokį Kūrėjas planavo nuo amžinybės, tikrasis kiekvieno žmogaus atstovas Dievo akyse“.
Išties, neįmanoma suprasti Kristaus Įsikūnijimo ir Kančios priežasties, jei neatpažįstame jame Dievo Sūnaus, tampančio kiekvieno iš mūsų broliu. Mūsų broliu ir net daugiau – mūsų atstovu prieš Dievą; geriau būtų sakyti: mano beveik asmeniniu buvimu pas Dievą. Galime sakyti, kad Kristus užima mūsų vietą gyventi prieš Dievą žmogišką gyvenimą, kuris tobulai atsiliepia į jo Tėvo meilę, ir kad jis vietoj mūsų stoja prieš mirties prakeiksmą. Bet paradoksaliai jis užima mūsų vietą neatimdamas jos iš mūsų, priešingai, suteikdamas mums tikrą mūsų vietą.
Savo žmogišku gimimu Jėzus paima į save mano gyvenimą, kad duotų man dalį savajame: savo žemiškame gyvenime, gyventame laisvėje ir klusnume; jo skausmingame ir pergalingame Kryžiuje; jo amžinajame gyvenime. Tokia didi jame yra savo gyvenimo dovana jo mirties prakeiksmo akivaizdoje, kad jis ją grąžina kaip palaiminimą sau ir mums.
Brolis Pierre-Yves
