TAIZÉGyvename pasaulyje, kuriame sugyvena šviesa ir tamsa. Savo gyvenimu Motina Teresė kvietė žmones rinktis šviesą. Taip daugeliui kitų atvėrė kelią į šventumą. Motina Teresė padarė mums suprantamesnius šv. Augustino žodžius, rašytus IV a. po Kristaus: „Mylėk ir išreikšk tai savo gyvenimu.“ Pasitikėjimas Dievu tampa įtikimas ir persiduoda kitiems pirmiausia tada, kai jis išgyvenamas.
Turėjau nemažai progų pasikalbėti su Motina Terese. Dažnai joje galėjai atpažinti Kristaus šventumo atspindžius. 1976 metų vasarą ji atvyko į Taizé. Ant mūsų kalvos buvo pilna jaunimo iš daugelio šalių. Tą dieną mes kartu parašėme maldą: „O Dieve, kiekvieno žmogaus Tėve, tu visų mūsų prašai nešti meilę ten, kur žeminami vargšai, susitaikinimą ten, kur žmonės yra draskomi prieštaravimų, džiaugsmą ten, kur Bažnyčia patiria sukrėtimus. Tu mums atveri kelią, kad būtume bendrystės raugu visoje žmonių šeimoje.“
Tais pačiais metais su keliais broliais nuvykome pagyventi tarp neturtingiausiųjų Kalkutoje. Apsistojome netoli jos namų, žemutinių klasių rajone – triukšmingame, pilname vaikų, kur daugiausia gyveno musulmonai. Mus priėmė krikščionių šeima, kurios namai yra mažų gatvelių su krautuvėlėmis ir kukliomis dirbtuvėmis sankryžoje. Motina Teresė dažnai ateidavo pasimelsti su mumis. Popietėmis ji kartais prašydavo manęs aplankyti kartu raupsuotuosius, kurie jau nieko, išskyrus mirtį, nelaukė, ir stengėsi apmaldyti jų nerimą.
Kartais jos iniciatyvos kildavo spontaniškai. Vieną dieną grįžtant iš raupsuotųjų ji man pasakė: „Noriu kai ko jūsų paprašyti. Pažadėkite!“ Prieš atsakydamas stengiausi sužinoti daugiau, bet ji kartojo: „Sakykite taip!“ Pagaliau paaiškino: „Pažadėkite, kad nuo šiol visą dieną nešiosite savo baltą drabužį; šis ženklas toks reikalingas šiandien.“ „Taip. – Atsakiau. – Pakalbėsiu apie tai su savo broliais ir nešiosim jį kuo dažniau.“ Taigi ji liepė savo seserims pasiūti man baltą drabužį, o kai ką siuvo ir pati.
Ypač dėmesinga ji buvo vaikams. Ji pasiūlė man ir vienam broliui gydytojui beglobių vaikų namuose kasryt pasirūpinti labiausiai sergančiais. Jau pirmą dieną pažinau keturių mėnesių mergytę. Man sakė, kad ji nepajėgi priešintis virusams. Ir Motina Teresė pasiūlė: „Pasiimkite ją į Taizé, ten jūs turėsite galimybę ja pasirūpinti.“
Lėktuve atgal į Prancūziją mažoji mergytė, vardu Marie, negalavo. Atvykus į Taizé ji pirmąkart ėmė krykštauti kaip laimingas kūdikis. Pirmosiomis savaitėmis ji dažnai miegojo ant mano rankų. Pamažu jai grįžo jėgos. Tada ją apgyvendinome kaime, gretimame name. Mano sesuo Genevieve, kuri daug metų Taizé priimdavo pas save vaikus ir augindavo kaip savus, priėmė ir ją. Aš tapau jos krikštatėviu ir myliu ją kaip tėvas.
Po kelerių metų vieną rudens sekmadienį Motina Teresė vėl atvyko į Taizé. Per maldą mudu kartu išreiškėme susirūpinimą, kuris aktualus ir šiandien: „Kalkutoje yra namų mirštantiems. Bet daugelyje pasaulio dalių daug jaunų žmonių taip pat yra tarsi namuose mirštantiems. Jie paženklinti nutrūkusių santykių ar nerimo dėl savo ateities. Atsiskyrimai pažeidė juose vaikystės, paauglystės nekaltybę. Kai kuriuos tai nardina į nusivylimą: kam išvis gyventi? Ar gyvenimas dar turi prasmę?“
Su dviem broliais vykome į Motinos Teresės laidotuves Kalkutoje. Norėjome padėkoti Dievui už jos gyvenimo dovaną ir su jos seserimis pagiedoti šlovinimo dvasioje. Greta jos kūno prisiminiau, jog mudu abu vienodai buvome įsitikinę: bendrystė Dieve skatina mus lengvinti žmonių kančias žemėje. Taip, kai sušvelniname kitiems išmėginimus, sutinkame Kristų. Argi jis pats mums nesako: „Ką padarote mažiausiajam, padarote man, Kristui.“