1 Viešpatie, nesmerk manęs įniršęs,

nebausk manęs pykdamas!

2 Būk man maloningas, Viešpatie,

nes aš visiškai nusikamavęs;

gydyk mane, Viešpatie,

nes mano kaulai sukrėsti.

3 Ir mano gyvastis priblokšta,

Viešpatie, kiek ilgai?..

4 Viešpatie, atsigręžk! Gelbėk mane!

Išvaduok mane dėl savo ištikimosios meilės!

5 Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atmintų,

kas gali tave šlovinti Šeole?

6 Aš aimanų nuvargintas

kasnakt ašaromis laistau savo lovą

ir verksmu drėkinu savo guolį.

7 Skausmas temdo man akis,

ir nuo daugybės vargų jos silpsta.

8 Atsitraukite nuo manęs, visi piktadariai,

nes Viešpats išgirdo mano verksmą.

9 Viešpats išklauso mano maldavimą,

Viešpats priima mano maldą.

10 Visi mano priešai bus pažeminti ir siaubo apimti.

Akimirksniu jie trauksis ir bus sugėdinti.

(Psalmė 6)

6 psalmė yra žmogaus, susidūrusio su dideliu išbandymu, malda. Mes tiksliai nežinome, dėl ko jis taip kenčia. Kadangi to nežinome, malda tampa aktuali įvairiose mūsų būties situacijose. Žmogus išgyvena įvairias vidinio sukrėtimo būsenas, nuo visiško bejėgiškumo iki pagalbos šauksmo, aktyvaus kreipimosi į Dievą, iki ašarų, iki galutinio pergalės paskelbimo, kaip vilties, atgimusios bendrystėje su Dievu.

Viskas prasideda nuo to, kad mus ištinka ūmi krizė, kuri nepakeliama. Žmogaus protas ieško paaiškinimo, norėdamas tai suprasti. Kodėl tokia nelaimė? Kodėl man? Nepakeliamos kančios ir sielvarto akivaizdoje, kurios priežastis yra nepaaiškinama, kyla mintis: o gal tai Dievo valia? Bausmė? Gal nepaklusau ar įžeidžiau Dievą? Gal aš pats kaltas? Psalmininkas pateikia savo abejones (1 eil.). Ši hipotezė, išreikšta žodžiais, nepriimtina, prieštaraujanti žinojimui apie Dievo „ištikimą meilę“.

Tada malda pereina į pagalbos šauksmą (2 eil.). Minimas ilgalaikis ryšys su Dievu; tai viltis šioje ypatingoje situacijoje.

Dar niekada tokių baisių kančių nebuvo. Tai, ko negali išreikšti žodžiais, psalmininkas sudeda į maldą. Tik ašaros tai parodo (6-7 eil.). Kančią, skausmą, pažeidžiamumą - dar neištarus nei žodžio. Tačiau Dievas, kuris yra aukščiau nei bet kokie žodžiai ar vardai, priima šią maldą.

Išreiškiant savo sukrėtimą ir sielvartą po truputį atsiveria erdvė; psalmininko klausimai tampa aiškesni; jis prisimena Dievą, tai, koks jis yra, ir šis apmąstymas gali virsti pokalbiu su Dievu. Bet kuris ištiktas nelaimės žmogus turi savo santykio su Dievu istoriją ir prisiminimus. Du kartus jis kalba tiesiogiai su Dievu. Jo dalis, kuri kenčia, kvestionuoja tą dalį, kuri tiki. Dalis, kuri tiki, gali skelbti tiesą apie Dievą ir pasmerkti iškreiptus įsitikinimus apie Dievą, kuris kankina, o tai veda į pasitikėjimą, leidžiantį vėl šauktis pagalbos, turėti vilties, būti užtikrintam ir tvirtam.

Matome du aiškius argumentus, kurie skatina kreiptis į Dievą ir tikėti Dievo pagalba:

1. Dievas yra vienas ir Dievas yra geras. Dievo valia yra ištikima meilė (4 eil.). Visos kitos situacijos ar interpretacijos neatitinka dieviškosios tapatybės ar pagrindinės intencijos.

2. Tik gyvieji gali šlovinti Dievą (5 eil.). Tik gyvenimas, kuris geras, gražus, vertas, vaisingas, gali šlovinti Dievo vardą.

Šios dvi tikėjimo nuostatos atskleidžia, kad kančią sukėlė piktadariai, siekiantys išsekinti ir sunaikinti (7-8 eil.). Kai jie demaskuojami, tampa aišku, kad Dievas yra galingesnis. Jei psalmininko priešai kėlė rimtą grėsmę, atsigręžimas į Dievą užtikrino jam artėjantį išsigelbėjimą.

Psalmės pabaigoje situacija pasikeičia. Tai padeda atskleisti karinė metafora. Pažeminimas, klaikas ir gėda dabar jau priešų pusėje. Jie priversti trauktis (10 eil.).

 Kas man padėjo žodžiais išreikšti netikėtą išbandymą?

 Kaip galime, prisimindami santykius, padėti sau išgyventi krizę ir rasti atramą?

 Kaip galime savo asmeninius ir žmonijos išbandymus paversti pagalbos prašymu ar šauksmu?