Velykų 4

Giesmė

Psalmė

Myliu tave, viešpatie, mano stiprybe!
viešpats – mano Uola,
mano tvirtovė, mano gelbėtojas!
Mano Dievas – mano Uola, kur randu pastogę.

Mano skydas ir mano išganymo jėga, mano pilis!
Šaukiausi viešpaties Šlovingojo,
ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

Savo skausme šaukiausi viešpaties,
prašiau savo Dievo pagalbos.
Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,
ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

Negando dieną jie mane užpuolė,
bet viešpats buvo mano ramstis.
Jis išvedė mane iš pavojaus,
išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.

Skaitinys

Jonas rašė: Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!

arba

Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai prisikėlęs Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Giesmė

Tyla

Maldavimai

Prisikėlęs Kristau, tavo širdis ir siela džiūgauja: paguosk visus liūdinčius.

Prisikėlęs Viešpatie, tu ateini mūsų perkeisti: uždek mumyse savo meilės ugnį.

Prisikėlęs Viešpatie, tavyje mūsų prisikėlimas šioje žemėje jau prasidėjo: uždek mumyse savo meilės ugnį.

Prisikėlęs Viešpatie, tu ateini pripildyti mūsų širdis ramybės: uždek mumyse savo meilės ugnį.

Prisikėlęs Viešpatie, tavo Dvasia sudegina mus slegiantį liūdesį: uždek mumyse savo meilės ugnį.

Prisikėlęs Viešpatie, tu ateini suburti mus tavo Kūne – Bažnyčioje: uždek mumyse savo meilės ugnį.

Tėve mūsų

Malda

Prisikėlęs Kristau, kai paprasčiausiai trokštame priimti tavo meilę, mūsų būties gelmėse po truputį įsižiebia liepsna. Kurstoma Šventosios Dvasios, ši meilės liepsna iš pradžių gali būti visai silpna. Nuostabu yra tai, kad ji nesiliauja liepsnojusi. Ir kai suvokiame, kad tu mus myli, iš tikėjimo kylantis pasitikėjimas tampa mūsų giesme.

Giesmės