Nors tikėjimas apskritai laikomas religija, nes kalbama apie santykį su Absoliutu, kuris vadinasi Dievas, ši sąvoka neatrodo labai naudinga norint suvokti jos unikalų pobūdį. Tad ar jis turėtų būti vadinamas dvasingumu? Taip, ta prasme, kad siūlo asmeninį ir išgyventą kelią giliau įsiskverbti į būties prasmę. Vis dėlto šis kelias nepaliekamas tik individo nuožiūrai, jis nėra sudarytas iš sandų, kuriuos galima laisvai pasirinkti pagal savo užgaidą. Tai piligrimystė Kristaus pėdomis, ir ji būtinai suveda piligrimą į santykį su visais, kurie eina tuo pačiu keliu.
Tai ar krikščioniškas tikėjimas yra bendras gyvenimas? Šis apibrėžimas turi tą didelį pranašumą, kad, pasak Naujojo Testamento, atitinka ankstyvųjų krikščionių gyvenimą. Tačiau reikia pridurti, kad toks pasidalintas gyvenimas anaiptol nėra paprastas žmogiškas sugyvenimas, bet yra įsišaknijęs Dievuje, nes iš esmės yra dalyvavimas jo Gyvenime. Gyvenime, kuris yra Meilė, taigi ir Gyvenime kitiems. Šis bendras gyvenimas savo prigimtimi yra viską apimantis, universalus, jo spinduliai vienaip ar kitaip pasiekia kiekvieną žmogų. Šia prasme krikščionių bendruomenės ribos nėra nubrėžtos kartą ir visam laikui; galiausiai jos susilieja su visa žmonija ar net visa kūrinija.
Savo esme tikėjimą į Jėzų Kristų galima apibrėžti kaip tebevykstantį visuotinės bendrystės arba draugystės Dievuje pasiūlymą. Pirmiausia krikščionių tikėjimas, anaiptol nebūdamas žmogiškas kūrinys, iš esmės yra pasiūlymas arba kvietimas iš Dievo pusės. Taip buvo jau senovės Izraelyje: ši tauta savo tapatybę kildina ne iš geografinių ar genealoginių kriterijų, bet iš to, kad laisvai pasirenkamas paslaptingas ir transcendentinis Dievas. Sulig Jėzaus Kristaus atėjimu ši kokybė dar labiau išryškėja. Jame, kad ir kaip tai gali atrodyti neįtikėtina, mūsų pasitikti ateina pats gyvenimo Šaltinis.
Jei krikščionių tikėjimas yra pasiūlymas iš Absoliuto pusės, žmonių vaidmuo iš esmės yra priimti šį kvietimą ir į jį atsiliepti. Ne jų užduotis yra apibrėžti jo kontūrus. Ir jei Dievas per Kristų kviečia mus į bendruomenę, dalytis gyvenimu, tai šis kvietimas adresuojamas labiausiai asmeniškam žmogaus matmeniui, juo siekiama pažadinti žmoguje laisvę. Dėl visų šių priežasčių toks pasiūlymas yra visiškai priešingas bet kokiam suvaržymui. Bet koks mėginimas primesti jį prievarta, atvira ar subtilia, yra absoliučiai svetimas jo prigimčiai.
Antra vertus, krikščionių tikėjimas yra tebevykstantis pasiūlymas, tai yra realus, o ne teorinis kvietimas. Lygiai kaip Jėzus perteikė esminę savo žinios dalį savo gyvenimu, atiduotu net iki mirties ant kryžiaus, mokinys savo būtį paverčia žinia, kurią nori perduoti kitiems. Krikščionybė turbūt unikali tuo, kad jei iš jos neatimama esmė, joje nėra atskirties tarp doktrinos ir praktikos. Priešingai, doktrina sutampa su praktika, nes abiem atvejais tai yra bendrystės su Dievu ir tarp žmonių dalykas. Jei krikščionybėje nepraktikuojama broliška meilė, jei Bažnyčios gyvena tarpusavyje abejingos ar rungtyniaudamos, jų skelbiama žinia neišvengiamai lieka negyva raide.
Ištrauka iš Taizé sąsiuvinių 3 (brolis John)
